Lukiškių uostas
Ilgus šimtmečius gabenti prekes vandeniu buvo efektyviausia. Iki XIX a. vidurio, kai ėmė įsigalėti geležinkeliai, pirkliai rinkdavosi laivus, plaustus arba valtis. Tai buvo pigiausias transportas, ypač kai prireikdavo gabenti didesnius kiekius krovinių – javų, medienos, druskos, silkių, vyno, geležies ir kt.
Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje populiariausi krovininiai laivai – vytinės. Jos Neryje plaukiojo dar XVIII a. pabaigoje. Vytinės būdavo statomos iki 30 metrų ilgio su gana aukštais (iki 1,5 metro) bortais. Toks laivas gali plukdyti 25 tonas krovinių – tiek pat, kiek šių laikų sunkvežimiai.
Vilniaus uostas veikė nuo XVI a. ir visuomet buvo toje pačioje vietoje – Lukiškėse. Krante stovėjo kelios dešimtys sandėlių. Juose saugotos prekės ir laivų įranga – virvės, burės, inkarai.
Visi sandėliai buvo mediniai, kai kurie – su mūriniais rūsiais, vienas kitas – dviejų aukštų. Sandėliai buvo statomi aptvertuose sklypuose su vartais, ant mūrinių pamatų. Turtingiausi pirkliai turėjo po 5–8 sandėlius, dalis jų Lukiškėse dar stovėjo XIX a. penktajame dešimtmetyje. Sandėliuose saugoti įvairūs kroviniai: statinės su linų sėmenimis, kanapių sėklomis, pluoštu arba aliejumi, odos, lentos, apyniai, druska, silkės ir kt.
Uosto veikla buvo nutrūkusi vienintelį kartą ir gana neilgam – nuo 1655 m. rugpjūčio iki 1656 m. vasaros. Priežastis – pirmoji per visą miesto istoriją Vilniaus okupacija. Jai besibaigiant, 1660 m. vasarą, uostas dar labiau nukentėjo, nes besitraukiantys maskvėnai jį sudegino. Liepsnose pražuvo sandėliai ir daugelis laivų.
Daugiau apie Vilniaus upeivius galite sužinoti paspaudę šią nuorodą.
