Lietuvos totorių herbai: savita heraldikos tradicija
Dalis Lietuvos totorių įsivaizduoja, jog jie yra kilę iš Aukso ordos ar Krymo chanatų elito. Bet LDK totorių bendruomenė buvo nevienalytė, skyrėsi jos narių padėtis, pareigos ir galimybės: aukščiausią padėtį bendruomenėje ir LDK visuomenėje užėmė už žemės suteiktis atliekantieji karo tarnybą, vadinami totoriai žiemionys. Šios totorių grupės nariai dažniausiai ir buvo pripažįstami esantys aukštos kilmės. Tarp tyrinėtojų susiklostė totorių identifikavimo ir lyginimo su LDK bajorais tradicija. Karo tarnybą atliekančių totorių padėtis ir pareigos, sklandantys pasakojimai apie jų aukštą kilmę išprovokavo mokslinę diskusiją dėl galimos jų (ne)bajoriškos padėties LDK visuomenėje.
Totorių kilmės ženklai
LDK kai kurios totorių giminės savo genealogiją siejo su Chingizchanu ir Tochtamyšu (šis 1395 m. su trylika vaikų ir ištikimais kariais po nesėkmingų kovų prieš Vidurinės Azijos valdovą emyrą Timūrą atvyko ieškoti Vytauto paramos). Bet ar tikrai buvo besigiminiuojančių su Aukso ordos chanų dinastijomis, nėra žinoma.
“
Aukštą totorių kilmę rodė Lenkijos heraldikos tradicijų paveikti LDK totorių herbai.
Nemažai LDK totorių kasdienybėje naudojo jų kilmę rodančius rytietiškus titulus: murza (nuo persų žodžio mirza – kunigaikščio sūnus), ulonas (nuo Osmanų oghlan – kūdikis, jaunuolis; jį naudojo Chingizchano giminės nariai), sultonas (chano sūnus). LDK totoriai nesivadino tik chanais, šį aukščiausią hierarchijoje titulą priskirdami Lietuvos didiesiems kunigaikščiams ar Lenkijos karaliams. Aukštą totorių kilmę rodė Lenkijos heraldikos tradicijų paveikti LDK totorių herbai.
Įdomybė
Nemažai LDK totorių kasdienybėje naudojo jų kilmę rodančius rytietiškus titulus: murza (nuo persų žodžio mirza – kunigaikščio sūnus), ulonas (nuo Osmanų oghlan – kūdikis, jaunuolis; jį naudoja Chingizchano giminės nariai), sultonas (chano sūnus). LDK totoriai nesivadino tik chanais, šį aukščiausią hierarchijoje titulą priskirdami Lietuvos didiesiems kunigaikščiams ar Lenkijos karaliams.
Jų pagrindu tapo nesudėtingas, iš geometrinių figūrų sudarytas, dažniausiai nuosavybei žymėti naudotas asmeninis ar giminės ženklas – tamgà. Jo ištakos siejamos su gyvulių ženklinimu, kai įkaitinta geležimi jų odoje būdavo įspaudžiami nesudėtingi ženklai, vengiant vagysčių ar gyvulių sumaišymo. Aukso ordoje nebuvo žinomos vakarietiškos herbų sudarymo taisyklės, tad tamgos klostėsi kaip savita, išorinių įtakų nepatyrusi, iš kartos į kartą perduodamų genties ir/ar šeimos ženklų sistema. Lietuvos totorių iš stepių atsineštos tamgos imtos naudoti antspauduose, vėliau jos tapo totorių herbų dalimi. Seniausi žinomi LDK totorių antspaudai su tamgomis buvo prispausti prie XVI a. I p. sudarytų dokumentų. Naujos tamgos buvo sudaromos prie šeimoje jau naudojamos, pridedant dar po vieną detalę ar figūrą. Kai kurie totoriai naudojo nesudėtingas, struktūra į tamgas panašias monogramas. Dalis LDK naudotų tamgų buvo Aukso ordos paveldas, dalis sukurta jau įsikūrus LDK.
Tarp rytietiškos kilmės ir vakarietiškų aspiracijų
LDK totorių heraldika nebuvo tiesiogiai susieta su bajorijoje dominavusia lenkų heraldikos sistema (perimta pradedant Horodlės unija), tačiau ji patyrė įtakų, keitusių totorių giminės ženklus. Nuo XVII a. (ypač XVIII a.) totoriai vis dažniau sudarydavo herbus, perėmę LDK bajorijoje dominavusias herbų tradicijas, ištaigingą, barokinį jų apipavidalinimą.
“
Nekrikščionys totoriai negalėjo būti priimti į krikščionių bajorų heraldines gimines, todėl kuriant totorių herbus buvo derinama LDK bajorijoje įprasta heraldika su rytietiškais ženklais.
Nekrikščionys totoriai negalėjo būti priimti į krikščionių bajorų heraldines gimines, todėl kuriant totorių herbus buvo derinama LDK bajorijoje įprasta heraldika su rytietiškais ženklais. Vis rečiau naudojamas nesudėtingas geometrines tamgas keitė herbai, kuriuose neretai buvo naudojami sukurti, kitur nebūdingi ženklai, pvz., ranka, laikanti persmeigtą kardu žmogaus galvą, strėle perverta širdis. Nors neretai totorių herbai primena lenkų (strėlė, širdis, pasaga, raktas), tačiau jų negalima tapatinti su analogiškais europietiškos heraldikos tradicijų laikantis sudarytais herbais. Viena priežasčių ta, jog senosios, kilmingomis save laikančios totorių giminės išlaikė tamgų naudojimą giminių herbuose. Iš Abiejų Tautų Respublikos bajorijos LDK totoriai perėmė heraldinės šeimos supratimą, pabrėždami priklausomybę tam tikrai giminei. Iš nekrikščioniškų LDK bendruomenių būtent totoriai išsiskyrė polinkiu keisti religiją – krikštytis; šis pavienių asmenų ar šeimos apsisprendimas neretai atsispindėjo ir herbuose.
“
Populiariausias tarp totorių buvo vaizdu ir prasmėmis Aukso ordoje naudotiems simboliams artimas lenkiškas herbas – Łuk (Lankas).
Jų skyduose buvo įkomponuojamas kryžius (kai kurios tamgos irgi turi kryžiaus formą). Ilgainiui dauguma karo tarnybą atliekančių totorių perėmė ATR bajorų naudotus herbus. Jų simbolių, prasmių ir struktūros buvo ieškoma bajorijos herbynuose, tačiau dalis totorių herbams rinkosi vaizdus, artimus tamgoms ar turinčius simbolines prasmes islame (pvz., pusmėnulis, žvaigždė). Populiariausias tarp totorių buvo vaizdu ir prasmėmis Aukso ordoje naudotiems simboliams artimas lenkiškas herbas – Łuk (Lankas). Jį naudojo net apie dvidešimt totorių giminių.
Bajoriškoji LDK aplinka nepalankiai vertino totorių heraldikos pretenzijas. Petru Čiževskiu pasirašęs 1616 m. Vilniuje išleisto antitotoriško pamfleto „Alfurkan Tatarski“ (lenk. „Tororių Koranas“) autorius paniekinamai kalba apie jų heraldikos tradicijas ir bandymus išoriškai pritapti prie bajorijos: esą totorių „joks ponas arba bajoras neprileistų arti savo herbo, nes nei vienas totorius bajoro herbo nenaudoja antspaude, tik savo išgalvotus bei prigimtus antspaudus turi, kaip karvės uodega, ožio ragai, kuino kanopos, kiaulės šeriai, kupranugarių kupros“. Pastebėta ir tai, kad „totorių herbai yra be šalmų“. Nepaisant rezervuoto LDK bajorijos požiūrio į herbus turinčius ir juos naudojančius totorius, šiems po ATR padalijimų Rusijos imperijoje pavyko įrodyti savo aukštą kilmę, atliktą karo tarnybą, teises į žemę ir gauti visaverčių bajorų teises. 1800–1820 metais Rusijos imperijoje tariamai LDK turėtą bajorystę įrodė ir buvo pripažintos, kaip esančios „sena lenkų šlėkta“, beveik visos Lietuvos totorių giminės (apie 200).
Jurgita Šiaučiūnaitė-Verbickienė
