Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Iždo ir Karo komisijos
Valstybės reformos, būtinos Abiejų Tautų Respublikos stiprinimui, pradėtos įgyvendinti 1764 m. tarpuvaldžiu ir pirmaisiais Stanislovo Augusto Poniatovskio valdymo metais. Jų metu buvo įvestas balsų daugumos principas, svarstant seime ekonominius klausimus, bei imtasi priemonių etmonų ir iždininkų savivalei apriboti.
Įdomybė
Vienas 1764 m. įsteigtos Iždo komisijos padalinių buvo Tabako departamentas, atsakingas už iš tabako vartojimo surenkamus mokesčius. Iždo komisarai greta kitų temų svarstė ir Lietuvoje auginamo tabako kokybės gerinimo klausimą.
Įsteigus tiesiogiai seimui pavaldžias vykdomosios valdžios institucijas – Lenkijos karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Iždo ir Karo komisijas, iždininkai ir etmonai iš nevaržomų pareigūnų tapo tik iždą ir kariuomenę administruojančių institucijų pirmininkais – prezidentais (lenk. prezes). Iždo ir Karo komisijų steigimo įstatymas buvo priimtas seime 1764 m., o jau 1775 m. buvo įvykdyta nauja administravimo reforma: Lietuvos ir Lenkijos Iždo ir Karo komisijų kontrolė pavesta atitinkamiems Nuolatinės tarybos (veikusios iki 1789 m.) departamentams.
Nauja tvarka valstybės ižde
LDK Iždo komisiją turėjo sudaryti 11 narių. Du nariai – didysis ir rūmų iždininkai – į komisijos sudėtį įėjo pagal pareigas. 9 komisijos nariai buvo renkami seime iš karaliaus pateikto keturgubo kandidatų sąrašo: 2 komisarai renkami iš senato, 7 – iš atstovų rūmų narių. Komisijos prezidento (pirmininko) pareigas tiek Lenkijoje, tiek ir Lietuvoje ėjo didysis iždininkas, o jam nesant – rūmų iždininkas.
“
Iždo komisijai buvo perduotos visos panaikinto Iždo tribunolo funkcijos.
Įstatymas numatė, kad posėdyje nedalyvaujant nė vienam iš iždininkų, vadovavimą institucijos darbui perima pirmasis pagal rangą senatorius, kuris posėdžio metu turi eiti pirmininkaujančiojo pareigas. Iždo komisijos darbą reglamentuojanti seimo konstitucija numatė mažiausią leistiną teisminių posėdžių dalyvių skaičių – 5 narius. Ekonominiams klausimams spręsti pakako 3 narių kvorumo. Įstatymai fiksavo, jog sąmoningai komisijos kvorumą laužantis komisaras privalo būti baudžiamas pašalinimu iš pareigų. Tačiau Iždo komisijos darbo praktika rodė, kad visi nariai į posėdžius susirinkdavo retai ir savo parašais patvirtindavo tik ypatingos svarbos dokumentus. Už nedalyvavimą posėdžiuose buvo pradėtos taikyti nuobaudos – proporcingai mažinamas atlyginimo dydis.
Komisijos darbas turėjo būti skirstomas į dvi pagrindines sritis: teisminę ir ekonominę–administracinę. Ekonomines ir administracines funkcijas komisija vykdė nuolat, teismines – kadencijomis. Iždo komisijai buvo perduotos visos panaikinto Iždo tribunolo funkcijos.
Pirmosios kadencijos LDK Iždo komisiją sudarė tuo metu ką tik didžiuoju iždininku paskirtas Mykolas Bžostovskis, paskutinius gyvenimo metus skaičiuojantis rūmų iždininkas kunigaikštis Juozapas Adrianas Masalskis ir 9 seime išrinkti nariai. Tačiau daugiausiai laiko iždo reikalams atidavė Lietuvos rūmų iždininkas Antanas Dziekonskis (? –1812), stengęsis nepraleisti komisijos posėdžių ir dirbęs šioje institucijoje beveik 10 metų (nuo 1785 m.).
„Tabako ir šampano“ komisija
Iždo komisijos veiklos sritys kasmet plėtėsi. Vykdydama įvairius seimų nutarimus, suteikiančius jai vis naujus įgaliojimus, Iždo komisija tapo nuolatine ir labiausiai išplėtota, turinčia skaitlingiausią administracinę tarnybą vykdomąja institucija. Komisijos nutarimų ir sprendimų įgyvendinimui talkino specialus iždo kariuomenės būrys. Plečiantis valstybės valdymo aparatui iždo administravimo sistemoje kūrėsi nauji padaliniai.
“
Šaltiniai rodo, kad komisijos posėdžių didelę laiko dalį užėmė bajorų ir pirklių prašymų leisti įsivežti šampaną, Reino, Burgundijos vyną ir kitus tauriuosius gėrimus svarstymas.
Minėtini Muitinių ir Tabako departamentai, administravę ir kontroliavę valstybės mokesčius, surenkamus iš užsienio prekybos bei tabako vartojimo. Iždo komisarai svarstė Lietuvoje auginamo tabako kokybės gerinimo klausimą, išduodavo leidimus tabako importui ir eksportui. Iždo komisarai išduodavo leidimus alkoholinių gėrimų importui. Šaltiniai rodo, kad komisijos posėdžių didelę laiko dalį užėmė bajorų ir pirklių prašymų leisti įsivežti šampaną, Reino, Burgundijos vyną ir kitus tauriuosius gėrimus svarstymas. Štai 1792 m. rugsėjo 4 d. komisija išdavė du leidimus: pirmą – „Jo malonybei Vitebsko vaivadai Mykolui Kosakovskiui“ per Jurbarko muitinę įsivežti šampaną; antrą leidimą – Vilniaus vyskupui Ignotui Jokūbui Masalskiui įsivežti 200 butelių šampano bei 100 butelių Burgundijos vyno per tą pačią muitinę. 1792 metų lapkričio 3 d. komisija „šviesiajam maloningajam ponui Mykolui Kleopui Oginskiui ir kompanijai Vilniuje“ išdavė leidimą per Jurbarko muitinę įsivežti 3 000, per Žagarės muitinę – 2 000 butelių šampano.
Nuolatinės tarybos ir Ketverių metų seimo laikotarpiu Iždo komisija tapo ne tik finansų, bet ir prekybos, viešųjų reikalų ir net komunikacijos ministerija. Šioje institucijoje politinę karjerą pradėjo daug Lietuvos didikų ir bajorų atžalų. Štai Mykolas Kosakovskis (1733–1798) politinę karjerą pradėjo 1776 m. Lietuvos iždo raštininku. Vėliau jis ėjo Lietuvos iždo komisaro pareigas: 1767–1774 m. prižiūrėjo Nemuno pritaikymo laivybai darbus, 1787 m. pritaikė laivybai Šventąją. Rūpinosi ūkio reikalais, laivyba Nemunu, Šventąja, Nerimi. 1788–1790 m. iždo komisaro pareigas ėjo Mykolas Kleopas Oginskis.
Apynasris etmonų valdžiai
LDK Karo komisija tapo vyriausiuoju kariuomenę valdančiu organu. Ji rinkdavosi posėdžiauti kartą per pusmetį. Karo komisiją sudarė 11 narių: abu etmonai – didysis ir lauko – ir 9 komisarai. Iš jų – du senatoriai ir 7 bajorų luomo atstovai. Komisijai vadovauti turėjo didysis ar lauko etmonai, jiems nesant – vyriausias statusu komisaras.
Karo komisijos įkūrimui priešinosi etmonai. Prieš šią instituciją aktyviai stojo Lietuvos didysis etmonas Mykolas Juozapas Masalskis (1697–1768). Jam priskiriamas 1766 m. seime išplatintas laiškas „Gerojo patrioto pastabos būsimiems seimams ir instrukcijos pasiuntiniams“ (Uwagi dobrego patrioty co do sejmow nastepujących i instrukcji poslom), kuriame išreikštas nepritarimas reformoms.
Po kelerių metų kovos etmonai prarado valdžią kariuomenei, tačiau išsaugojo pagrindinius įtakos svertus, o LDK Karo komisijos veikloje svarbia figūra tapo Mykolas Kazimieras Oginskis (1728–1800). Jis dominavo komisijos darbe, būdamas tikruoju jos pirmininku nuo 1765 m., kai jam buvo pavesta tiesiogiai vadovauti Vilniaus įgulai ir didžiajai bei stipriausiai kariuomenės daliai. 1768 metais M. K. Oginskiui buvo suteikta Lietuvos didžiojo etmono buožė. Karo komisijos veiklos pradžioje Generalinis Lietuvos kariuomenės štabas iš esmės egzistavo popieriuje, nesirinkdamas ir nevykdydamas to meto štabams įprastos veiklos. Įtakos galėjo turėti tik atskiri asmenys, susiję su M. K. Oginskiu kitais saitais. Didelę reikšmę kariuomenės reikalams turėjo Iždo komisija, mokėjusi kariuomenei algas. Suirutės sąlygomis, kuri neišvengiamai prasidėjo dėl konfederatų ir Rusijos kariuomenės veiksmų bei rekvizicijų (priverstinio asmenų turto paėmimo), Iždo komisija galėjo teikti prioritetus, sudaryti kliūtis ar jas šalinti, veikti Lietuvos kariuomenės gyvenimą.
Karo ir Iždo komisijos atsiskaityti už veiklą privalėjo Abiejų Tautų Respublikos seimui. Kiekviename seime po maršalo išrinkimo ir Atstovų rūmų susijungimo su senatu Lietuvos didysis iždininkas bei Lietuvos didysis etmonas turėjo pateikti seimui veiklos ataskaitas. Seimas turėjo teisę nepatvirtinti tam tikrų komisijų nutarimų.
Ramunė Šmigelskytė-Stukienė
V. Rakutis, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenė Baro konfederacijos metais (1768–1772 m.), in: Karo archyvas, t. XXI, Vilnius, 2006, p. 6–40.
