Lietuvių princesės užsienio kraštuose – vyrų diplomatija ir moterų istorijos
Moteriški žingsniai į Vakarus
Apie 1250 m. Mindaugui didelių karinių ir diplomatinių pastangų dėka pavyko suskaldyti jo valdžiai rimtai grėsusią sąjungą. Politinių derybų metu nežinomo vardo Mindaugo duktė buvo sužadėta, o vėliau ištekinta už vieno didžiausių Lietuvos karaliaus konkurentų regione – Haličo-Voluinės kunigaikščio Danieliaus sūnaus Švarno. Tai buvo pirmoji Lietuvos valdovų šeimos santuoka, kurią galima vadinti tarpdinastine. Kitas toks atvejis nutiko 1279 m., kai Traidenio duktė Sofija Gaudimantė ištekėjo už Mazovijos kunigaikščio Boleslovo II, taip pradėdama vėliau Lietuvos istorijoje reikšmingą dinastinių vedybinių ryšių su Mazovijos kunigaikščiais tradiciją. Nuo šiol kone kiekvieno Lietuvos valdovo (iki pat Jogailos ir Vytauto) duktė ar sesuo tapdavo Mazovijos kunigaikštiene.
Mazovijoje apsigyvenusios lietuvių kunigaikštytės tarpininkaudavo politinę izoliaciją patiriantiems pagoniškiems giminaičiams ir padėdavo jiems rasti diplomatinius kelius į Vakarus. Šią Lietuvos politinės komunikacijos ypatybę gerai atskleidžia 1323 m. Gedimino laiškai Šiaurės Vokietijos miestams ir pranciškonų bei dominikonų vienuolijoms, kuriuose didysis kunigaikštis į Lietuvą vykstantiems svetimšaliams siūlo keliauti per savo žento, Mazovijos kunigaikščio Vaclovo žemes: „Suteiksime laisvą galimybę atvykti į mūsų žemę ir išvykti iš jos per Mazovijos kunigaikščio Vaclovo kunigaikštystę“.
Prestižinės vedybos – dinastijos įtvirtinimo priemonė
Tokios santuokos nebuvo vien užsienio politikos tikslų įgyvendinimo priemonė.
“
Tik viešpataujanti giminė galėjo rasti sau partnerių tarptautinėje vedybų rinkoje.
Vedybų pagalba sudarytos karinės sąjungos buvo laikinas dalykas, ką parodė Gedimino dukters Onos Aldonos ir Lenkijos karaliaus Vladislovo Lokietkos sūnaus Kazimiero (būsimo Didžiojo) santuoka, kuomet draugiški lenkų ir lietuvių santykiai truko vos kelis metus.
Vedybos su kitų karališkų ar kunigaikštiškų giminių atstovais ir atstovėmis visų pirma reiškė tarptautinį dinastijos pripažinimą, teikė naujas galimybes įtvirtinti jos išskirtinumą krašto viduje – tik viešpataujanti giminė galėjo rasti sau partnerių tarptautinėje vedybų rinkoje. Todėl prestižinės vedybos sustiprindavo abiejų pusių valdančių giminių statusą. Pirmoji santuoka tarp Lenkijos ir Lietuvos valdovų šeimų – minėtos Gedimino dukters Onos Aldonos ir Lenkijos karaliaus sūnaus Kazimiero vedybos (1325) –abiems pusėms leido pabrėžti savo monarchijos išskirtinumą.
Lenkijoje viešpatavusi Piastų dinastinė šaka tuo metu dar tik baigė įveikti šalies susiskaldymą, o Gedimino šeima apskritai žengė pirmuosius žingsnius į platesnę regiono politiką. Dinastiniai ir politiniai sumetimai buvo svarbesni nei konfesiniai barjerai, kuriuos įveikti padėdavo ir partnerio krikštas – visos į užsienį ištekėjusios Gediminaičių princesės priimdavo katalikišką ar stačiatikišką krikštą.
Elzbieta Gediminaitė svečioje žemėje nenutraukė ryšių su gimtine
Pirmą dinastinę santuoką Gediminas sudarė jau pirmais savo valdymo metais –1316-aisiais, kai už Mazovijos Plocko kunigaikščio Vaclovo išleido vyriausiąją dukterį Elzbietą.
“
Politinės sąjungos nebuvo tvarus reiškinys.
Politinę šių vedybų reikšmę demonstravo itin didelis Elzbietos kraitis – 720 sidabrinių ir 9 auksinės markės. Potencialus tėvo giminės paramos faktorius ypač reikšmingas tapdavo našlystės atveju. 1336 metais mirus vyrui, Elzbieta sugebėjo savarankiškai tvarkyti savo ir vaikų palikimą. 1337 metais ištekinusi dukterį Oną už Silezijos Žaganės kunigaikščio Henriko, ji sukūrė svarbią politinę atsvarą Lenkijos karaliaus Kazimiero vadovaujamai politinei sąjungai. Galimas dalykas, kad šiuo atveju ji veikė su tėvo Gedimino žinia. Vis dėlto politinės sąjungos buvo netvarus reiškinys, todėl neturėtų stebinti tai, kad vienintelis Elzbietos Gediminaitės sūnus (taigi ir Gedimino anūkas) Boleslovas žuvo 1351 m. susidūrimo su lietuviais (kuriems vadovavo Gedimino sūnūs) metu. Tiesa, 1361 m. Kęstučio pabėgimo iš Vokiečių ordino nelaisvės istorija, kai prieglobstį jis iš pradžių rado pas jau beveik pusę amžiaus Mazovijoje gyvenusią seserį, rodo, kad Elzbieta iki pat mirties išsaugojo asmeninius ryšius su gimtine.
Dinastinių mainų nublokštos kunigaikštytės
Pasitaikydavo ir tragiškų istorijų, kai lietuvių kunigaikštytės svetimame krašte likdavo vienos, pamirštos. Taip nutiko kitai Gedimino dukrai – Marijai, 1320 m. ištekėjusiai už Tverės kunigaikščio Dimitrijaus Michailovičiaus. Šia vedybine sutartimi Gediminas pradėjo asmeninių santykių palaikymo su Tverės valdovais tradiciją: kaip ir Mazovijos atveju, kiekvienoje tolesnėje Gediminaičių kartoje buvo mezgami vedybiniai ryšiai su Tverės kunigaikščiais, tarp kurių labiausiai žinoma buvo antroji didžiojo kunigaikščio Algirdo santuoka su Tverės kunigaikštyte Julijona. Tačiau Marijos likimas Tverėje buvo nelaimingas – vos po kelerių metų jos vyras buvo nužudytas, o ji likusią ilgą gyvenimo dalį praleido vienuolyne. Kontaktų tarp kunigaikštyčių ir Lietuvoje likusių jų giminaičių stoka atsispindi ir dar vienos Gedimino dukters Aigustės Anastazijos istorijoje. 1345 metais nuo sosto nuverstas jos brolis Jaunutis tikėjosi rasti prieglobstį pas seserį, ištekėjusią už Maskvos didžiojo kunigaikščio Semiono Ivanovičiaus. Tačiau Jaunučio nebuvo pasiekusi žinia apie jos mirtį.
Viduramžių diplomatinės pasiuntinės, kurių vardai pamiršti
Vis dėlto dinastinės santuokos viduramžių Europoje vaidino išskirtinį vaidmenį.
“
Dovanos padėjo užmegsti asmeninį santykį tarp vienas kito niekada nemačiusių būsimų sutuoktinių.
Prieš vestuvines keliones vykdavo derybos, kurios turėjo svarbią kultūrinio pažinimo funkciją. Princeses paprastai lydėdavo ir naujoje vietoje su jomis bent kurį laiką gyvendavo palyda. Taip nusistovėdavo ilgalaikiai kontaktai tarp dvarų. Asmeninį santykį tarp vienas kito niekada nemačiusių būsimų sutuoktinių užmegzdavo dovanos (tik vėlesniais laikais jas papildė siunčiami portretai). Todėl galima tikėti lenkų kronikininko Jono Dlugošo istorija apie intymų Lenkijos karalaitės Jadvygos pavedimą į Lietuvą vykstančiam pasiuntiniui nusakyti būsimo sutuoktinio Jogailos išvaizdą. Veikiausiai tai taip pat buvo įprasta viduramžių santuokų rengimo dalis.
Ne daug ką galime pasakyti apie XIV a. lietuvių princesių gyvenimą.
Ankstyviausieji Lietuvos istoriografiniai šaltiniai – Lietuvos metraščiai – nenurodė net tų moterų vardų, nors jų autoriai kruopščiai fiksavo gausius Gedimino, Algirdo ir Kęstučio sūnus. Kartais negalime būti tikri ir dėl kunigaikštyčių lietuviško vardo. Štai Gedimino dukteriai Onai pagonišką Aldonos vardą „parūpino“ XVI a. pabaigos kronikininkas Motiejus Stryjkovskis. Gedimino dukterį Elzbietą Danmile pavadino vėlyvos Mazovijos kunigaikščių genealogijos autorius. Bažnytinėje ir istorinėje atmintyje jos išliko kaip „pamaldžios princesės“ (S. C. Rowell), kurių veiklą mena funduotos ir remtos bažnyčios.
Rimvydas Petrauskas
