Lietuvių pėstininkai
Iki XIX a. pradžios pėstininkai ir kavalerija buvo dvi svarbiausios karinių pajėgų rūšys. Tik naujausiais laikais, motorizavus karines pajėgas, žirgas galutinai (ir tik po Antrojo pasaulinio karo!) pasitraukė iš aktyvios karo tarnybos ir tapo senovės laikų karybos atributu, pasitelkiamu iškilmėms, karybos klubų renginiams ar filmavimo aikštelėse. Taip amžiais trukusi raito ir pėsčio kario konkurencija baigėsi įtikinama pastarojo pergale. O buvo laikai, kai raitelis mūšio lauke neturėjo sau lygių. Tokiu kavalerijos „aukso amžiumi“ laikomi viduramžiai. Bet ir tada ne visi Europos kariai buvo „priaugę prie balno“, ne visi pėstininkai jiems jautė pagarbią baimę.
Viduramžių karinės strategijos: pėsčiomis ar raiti?
XII–XIII a. Europoje išsiskyrė trys dideli regionai, kuriems būdingi skirtingi ginkluotės tipai: Šiaurės Prancūzijoje, Vokietijoje ir Anglijoje dominavo sunkioji kavalerija (riteriai) bei vis didesnį vaidmenį atlikę (pėsti) lankininkai; Velse, Škotijoje ir Skandinavijos šalyse vyravo pėstininkai, ginkluoti ietimis ir lankais, kirviais ir kalavijais; Rytų Europos kraštuose – lengvoji kavalerija.
“
Pagrindinė pėstininkų funkcija – gynybinė.
Vyravimą reikia suprasti kokybiniu požiūriu: šiuose kraštuose raiteliai buvo svarbiausia, bet ne gausiausia karinių pajėgų rūšis. Būtent pagal šias charakteristikas baltų žemes galima priskirti prie Rytų Europos regiono. Tikėtina, kad raitelių ir pėstininkų santykis baltų kraštuose buvo maždaug 1 prie 10. Taip yra todėl, kad raiteliai buvo siejami su baltų gentinės diduomenės atstovais, o XIII–XIV a. Lietuvoje – su bajorais. Pėstininkai būdavo laisvieji laukininkai, jie sudarydavo savo žemės (teritorinės bendruomenės) karinių pajėgų pagrindą.
Įdomybė
XII–XIII a. Europoje išsiskyrė trys dideli regionai, kuriems būdingi skirtingi ginkluotės tipai: Šiaurės Prancūzijoje, Vokietijoje ir Anglijoje dominavo sunkioji kavalerija (riteriai) bei vis didesnį vaidmenį atlikę (pėsti) lankininkai; Velse, Škotijoje ir Skandinavijos šalyse vyravo pėstininkai, ginkluoti ietimis ir lankais, kirviais ir kalavijais; Rytų Europos kraštuose – lengvoji kavalerija. Būtent pagal šias charakteristikas baltų žemes galima priskirti prie Rytų Europos regiono.
Pagrindinė pėstininkų funkcija – gynybinė. Jie susitelkdavo gynybai užpuolimo metu, kartu su raiteliais derindavo veiksmus arba skubėdavo į pilis ir gindavosi jose.
Dėl savitų charakteristikų pėstininkams ir raiteliams tekdavo skirtingos užduotys. Pasidalinimas veikla gerai matyti Petro Dusburgiečio aprašytame kryžiuočių karo žygyje 1292 metais. Nieko nepešę prie Junigedos (Veliuonos) pilies, kryžiuočiai nusprendė, kad „nedera tuščiomis rankomis grįžti namo“, todėl įsiveržė į netoliese stovėjusios Aukaimio pilies apylinkes ir jas nusiaubė: „Kadangi šio valsčiaus raiteliai prieš vieną dieną buvo išskubėję į Junigedą, išgirdę triukšmą, kurį broliai buvo ten sukėlę, pasileido jų persekioti vieni pėstininkai, užstodami kelią viename miške, kurį broliai greitai perėjo ir, lauke juos užpuolę, 12 nukovė, tuo tarpu kiti, pasileidę bėgti, vėliau nė nedrįso rodytis.“ Galima manyti, kad gerai savo apylinkes pažįstančius žmones kryžiuočiai pergudravo patikimų vedlių pagalba. Žinoma, taip pavykdavo ne visada.
Pėstininkas prieš raitelį: gamtinių sąlygų veiksnys
Pėstininkų kariuomenės privalumai – vyrų gausa, geras vietos kraštovaizdžio pažinimas, savo žemės ir namų gynybos motyvacija. Lietuvių pergales, pasiektas Saulės (1236), Durbės (1260) ar Karusės (1270) mūšiuose, nulėmė pėstininkai. Sunkiai ginkluoto raitelio (riterio) pranašumai prieš pėstininką pasireikšdavo tik esant palankioms gamtinėms sąlygoms ir nutaikius atakai tinkamą, netikėtą momentą. Raiteliai praversdavo, kai kautynės vykdavo atvirame lauke, ant lygios ir kietos dirvos. Riterių kariuomenė neveikdavo viena, jai talkindavo lankais ar arbaletais ginkluoti šauliai. Pabaltijo kraštų gamtinė aplinka kavalerijai nebuvo tokia palanki, kaip Rytų Europos stepės ar sausesnės ir šiltesnės Vakarų Europos laukai.
“
Pėstininkų kariuomenės privalumai – vyrų gausa, geras vietos kraštovaizdžio pažinimas, savo žemės ir namų gynybos motyvacija.
Lietuvą tankiai dengę miškai, klampios pelkės ir patogių kelių nebuvimas kūrė tokias sąlygas, kad čia raiteliai lengviausiai prasibraudavo tik žiemą. Neatsitiktinai pranciškonas Baltramiejus Anglas apie lietuvių žemes sakė, kad „vargu ar ši sritis gali būti užkariauta vasarą, nebent tik žiemą, kai upes ir kitus vandenis sukausto ledas.“
Ryškiausiai pėstininkų pranašumas prieš raitelius pasireiškė Saulės mūšyje 1236 m. rugsėjo 22 dieną. Žemaičiams įviliojus Kalavijuočių ordino ir jo talkininkų kariuomenę į pelkėtą vietą, „turėjo jie kovoti, / Jiems patiems visai nenorint. / Pelkėje silpni jie buvo / Ir kaip bobas juos ten mušė“. Netekę žirgų riteriai kovėsi pėsčiomis: „Jie buvo gainioti ilgai. Lietuviai su basliais / Galiausiai juos išmušė.“ Basliai tikriausiai buvo panaudoti kaip taranai, siekiant išardyti glaudžiai susispietusių riterių rikiuotę ir juos po vieną nugalabyti. Tai nebuvo išvaizdu, bet efektyvu.
Užduotys tik dvikojams
Pėstininkai būdavo nepamainomi apgulus priešo pilis. Jie atlikdavo logistines užduotis: padėdavo gaminti apgulties pabūklus, gabendavo rąstus ir akmenis. Tokie darbai buvo nelengvi ir pavojingi, todėl nenuostabu, kad kai Traidenis nutraukė keturias savaites trukusią Daugpilio apgultį, „lietuviams tai patiko“. Tik pėstininkai tikdavo tiesioginiam pilies ar miesto šturmui. 1331 metų rugsėjį Gedimino kariuomenei apgulus Prūsijos pietvakariuose buvusį Liubavos miestą, „pėstininkai puolė miestą ir išdegino apylinkes“. Paprastai apylinkes naikindavo raiteliai. Galima manyti, kad Liubavą puolė nulipę nuo žirgų kariai, o raiti jų bendrai siaubė apylinkes.
“
Jau XIII a. II p. tarp lietuvių matome profesionalius pėstininkus.
Jau XIII a. II p. tarp lietuvių matome profesionalius pėstininkus. Kilus nesantaikai tarp Voluinės kunigaikščio Vladimiro ir Traidenio, užsimezgė tarpusavio kovos, tačiau kariauta „nedideliais kariuomenės būriais. Pasiuntęs pėstininkus, Traidenis prieš Vladimirą kovojo iš pasalų.“ Aiški organizacinė takoskyra tarp raitelių ir pėstininkų gyvavo ir XIV amžiuje. Tai matyti, pvz., iš 1376 m. Kęstučio vadovauto žygio į Prūsijos Zoldau miestelio apylinkes, kur raiteliai ir pėstininkai veikė kaip savarankiški daliniai: „Ateina jie prie brastos, kurią pėstininkai ir raiteliai pereina be vargo“. Pėstininkai buvo reikšmingi ir diversiniuose daliniuose. Štai 1376 m. „300 rinktinių lietuvių“ ant Dauguvos kranto pasidarė valtis iš medžių žievės, nuplaukė iki reikiamos vietos, paslėpė valtis ir iš pasalų užpuolė Rozitės pilies apylinkes.
Pastarieji pavyzdžiai rodo, kad pėstininkų reikšmė Lietuvos kariuomenėje XIII–XIV a. buvo didelė. Visuotinė krašto gynybos prievolė galiojo ir toliau kiekvienam laisvam vyrui, tačiau tik rinktiniai, kasdieniu žemdirbio darbu neapsunkinti vyrai gyveno iš karo žygių ir pasižymėjo karo amatui reikalingais įgūdžiais. Tokia Lietuvos karinių pajėgų raida atitiko bendras Vakarų, Šiaurės ir Vidurio Europos, kur nuo XIV a. pėstininkai iškilo kaip grėsmingas riterių kariuomenės priešas, tendencijas.
Darius Baronas
D. Baronas, A. Dubonis, R. Petrauskas, Lietuvos istorija, t. 3: XIII a. – 1385 m. Valstybės iškilimas tarp Rytų ir Vakarų, Vilnius: Baltos lankos, 2011.
