LDK regioninės privilegijos: regioninės pilietybės įteisinimas
Įdomybė
XV a. siekdamas regioninių valdų palankumo, valdovas užtikrino vietinių papročių ir teisės nuostatų galiojimą, kurį patvirtino šiuo teiginiu: „Mes senovės negriauname, o naujovių neįvedame“.
XIV a. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė tapo didžiausia Europos valstybe. Jai, kaip ir visoms didelėms valstybėms, iškilo sudėtinga užduotis išlaikyti jėga ar gudrumu užvaldytas teritorijas. Dar viduramžiais sukurtas valdymo modelis, kada į svarbiausius valstybės regionus buvo siunčiami didžiojo kunigaikščio giminaičiai, vis dažniau nepasiteisino. Gedimino vaikaičių karta buvo tokia skaitlinga ir ambicinga, kad negebėjo išlaikyti dinastijos vienybės. Jogailai tapus Lenkijos karaliumi, padėtis keitėsi. Valdovas, turėdamas Lenkijos paramą ir pasinaudojęs iki tol LDK beveik nežinoma Europos teisinės kultūros patirtimi, 1387 m. suteikė katalikų tikėjimą priėmusiems (iš esmės Lietuvos) bajorams privilegiją, garantavusią kai kurias laisves. Taip valdovas į savo pusę palenkė geriausiai organizuotą karinę jėgą LDK. Tačiau jo kurtos valdymo sistemos pagrindą sudarė asmeniškai jam prisiekę Gediminaičiai ir rusėnų kunigaikščiai. Šiuo požiūriu Jogailos valdymo naujovė buvo ta, kad jis iš kunigaikščių reikalavo raštiškų priesaikų (homogealinių raštų), o išskirtiniams kunigaikščiams (Skirgailai, Vytautui) suteikė privilegijas, garantavusias jų valdymą tam tikrose žemėse.
Kiekvienas kunigaikštis valdė savo žemę pagal nerašytus vietos papročius, vadinamus senove. Senovę interpretavo patys kunigaikščiai, todėl niekas nevaržė jų savivalės. Valdžią Lietuvoje pasiekęs Vytautas šią sistemą ėmė ardyti: šalino žemių kunigaikščius, ypač tuos, kurie siekė perduoti žemės valdymo teisę paveldėjimo būdu savo vaikams. Vytautas ėmė skirti vietininkus, jam ištikimus bajorus. Tokia Lietuvos valdovo politika valstybės pakraščiuose kėlė nepasitenkinimą, įtampą, maištus. Kritiška padėtis susiklostė 1440 m. po Žygimanto Kęstutaičio nužudymo, kai sostas liko tuščias, diduomenė susiskaldė, o pakraščių regionų visuomenės ėmė dairytis jiems tinkamų kunigaikščių. Nuo, regis, neišvengiamo valstybės subyrėjimo į kelias kunigaikštystes šalį išgelbėjo Lietuvos didikų grupė, paskubomis valdovu vainikavusi Kazimierą Jogailaitį, o po to teisinėmis priemonėmis nuraminusi pakraščių visuomenes.
Žemaitiškas kompromisas
Tarp Vokiečių ordino ir Lietuvos įsiterpusi Žemaitija ilgą laiką išsaugojo sąlyginę nepriklausomybę ir savivaldos papročius. XV amžiaus pr. faktine ir teisine prasme regioną valdė Vytautas. Kai 1440 m. pasklido gandas apie Kazimiero Jogailaičio karūnavimą, žemaičiai, išviję iš Vilniaus skirtus valdytojus, paskelbė norą Lietuvos soste matyti nužudyto Žygimanto Kęstutaičio sūnų Mykolą. Žinodami, kad Lietuvių didikai nenusileis, žemaičiai surinko kariuomenę ir patraukė link Nevėžio.
“
„Taigi pirmiausia norime, kad niekas jiems [žemaičiams] neturi prikišti, jog buvo kardu bei jėga nugalėti, pajungti ir priversti mums paklusti, bet kad geranoriškai prisidėjo prie mūsų.“
Jų pasitikti su kariuomene į Kauną atžygiavo ir Kazimieras Jogailaitis. Lietuvos metraštis tvirtina, kad, užbėgdamas mūšiui už akių, Jonas Goštautas įtikino didįjį kunigaikštį laikinai palikti Žemaitiją valdyti vietiniams bajorams žemaičiams ir visai Žemaitijos žemei suteikti jų teises patvirtinančią privilegiją. Iki mūsų dienų išliko keli šios privilegijos nuorašai, iš kurių aiškėja, kad į ją buvo surašytos ir teisinės nuostatos, kurios kaip nerašyta senovė veikė dar XV a. pradžioje, ir nauji valdovo pažadai. Kazimieras Jogailaitis suteikė teisę iš žemaičių bajorų rinkti vietos pareigūnus; nustatė Žemaitijos ir Lietuvos sieną – Nevėžio vagą; numatė, kad Lietuvos didysis kunigaikštis Žemaitijoje nestatys naujų pilių ir dvarų, o paliks tik tuos, kurie buvo Vytauto laikais; numatė žemaičių bajorų teisę naudotis visomis Lietuvos bajorų turimomis privilegijomis. Privilegija nebuvo koks nors vietinis teisynas. Visose jos dalyse buvo pabrėžtinai išskiriamos žemaičių čiagimių (indigenų) visuomeninės politinės teisės, reiškusios vietinės pilietybės įteisinimą. Ypač ryškiai tai matoma greičiau ideologinę nei praktinę reikšmę turinčiame pirmame privilegijos nuostate: „Taigi pirmiausia norime, kad niekas jiems [žemaičiams] neturi prikišti, jog buvo kardu bei jėga nugalėti, pajungti ir priversti mums paklusti, bet kad geranoriškai prisidėjo prie mūsų.“
Valdymas pagal senovę
XV a. panašias privilegijas gavo ir kiti LDK regionai. Kazimiero Jogailaičio valdymo pradžioje sukilęs Smolenskas buvo nuramintas, valdovui suteikus privilegiją. Vėliau privilegijas gavo Voluinės, Kijevo, Vitebsko, Polocko žemės. Visų rusėnų žemėms duotų privilegijų bendra ypatybė buvo ta, kad jau pirmuose jų punktuose valdovas garantavo vietinių stačiatikių bažnyčių padėtį. Smolensko privilegija prasideda valdovo pažadu: „Mes (valdovas) graikų krikščioniško tikėjimo negriausime, jų tikėjimo neapmokestinsime ir į bažnytines žemes bei vandenis neįžengsime.“
“
Visų rusėnų žemėms duotų privilegijų bendra ypatybė buvo ta, kad jau pirmuose jų punktuose valdovas garantavo vietinių stačiatikių bažnyčių padėtį.
Kitas šių privilegijų bruožas – vietinių papročių, kiekvienoje žemėje vis kitokių senovių, pripažinimas. Privilegijose tik iš dalies buvo bandoma surašyti nesusistemintus regionų teisės papročius. Visų įrašytų ir neįrašytų papročių galiojimą apibendrina ne kartą Lietuvos valdovų raštuose pasirodantis teiginys: „Mes senovės negriauname, o naujovių neįvedame.“ Atrodo, kad tai buvo didžia dalimi politinis gerą valdovo valią regionų atžvilgiu demonstravęs šūkis. Kai regionų privilegijų nuostatai kirsdavosi su LDK įstatymais ar valdovo valia, regioninių privilegijų nuostatų nebuvo paisoma.
Privilegijos puikai demonstruoja regioninių visuomenių savimonės ypatybes. Jose atsispindi bendruomenės savimonei būdingas esminis žmonių skirstymas į savus ir svetimus. Kijevo privilegijoje įrašyta: „O kijeviečio, kaip ir lietuvio, garbę ir visas užimamas pareigybes turime pripažinti.“ Beje, rusėnų regioninės savimonės turėjo ne tik politinių, bet ir ekonominių ypatybių. Privilegijoje Smolenskui įrašyta: „Jei polockiečiai iš smolenskiečių imtų druskos ir vaško muitus, tai jo Malonybė (valdovas) leidžia smolenskiečiams imti iš polockiečių druskos ir vaško muitus.“
Su Kazimiero Jogailaičio vardu siejamos ir kitokios privilegijos, duotos Palenkėje įsikūrusiems Bielsko ir Drohičino bajorams. Jos irgi turėjo regioninį pobūdį ir atspindėjo vietinės bajorijos indigenato teises, tačiau šios privilegijos numatė lenkų žemionių (žemvaldžių) teisių perkėlimą į LDK vakarų pasienio žemes, nes Palenkės bajorijoje jau tuo metu vyravo kolonistai iš Lenkijos.
Taigi regioninės privilegijos buvo Lietuvos valdovo ir atskirų LDK žemių bendruomenių dvišaliai susitarimai. Jie atsirado valdančiosios dinastijos kovų dėl sosto laikotarpiu ir reiškėsi kaip tam tikro masto regionų bajorijos pergalė. Kartu regioninės privilegijos žymėjo Vakarų civilizacijai būdingą politinės kultūros plėtrą į Rytus. Nei Rusijoje, nei Osmanų imperijoje nieko panašaus nebuvo. Regioninės privilegijos, kaip valdovo susitarimas su bajorais, numatė aukščiausios valdžios regionuose (suvereniteto) perdavimą Lietuvos didžiajam kunigaikščiui, kuris nuo to laiko teisėtai galėjo tituluotis Žemaitijos, Kijevo, Smolensko ir kitų žemių kunigaikščiu.
Nors dauguma regioninių privilegijų normų atėjo iš vietinės paprotinės teisės, tačiau svarbiausios politinės normos buvo naujos ir numatė bajorų vyravimą bendruomenėse. Pirmųjų privilegijų suteikimo metu toks vyravimas dar nebuvo aiškus.
“
Nors dauguma regioninių privilegijų normų atėjo iš vietinės paprotinės teisės, tačiau svarbiausios politinės normos buvo naujos ir numatė bajorų vyravimą bendruomenėse.
Smolensko privilegijoje buvo numatyta ir nemažai miestiečių teisių, o Žemaitijos privilegijos gavėjai apibūdinami taip: „Visiems ir kiekvienam, kilmingiesiems ir bajorams, valstiečiams, seniems bei jauniems vyrams ir visai bendruomenei, gyvenantiems Žemaitijos žemėje bei valdose ir jos valsčiuose.“ Bet ilgainiui regioninėmis privilegijomis ėmė naudotis tik bajorija. Laikui bėgant, regioninės privilegijos prarado dalį reikšmės, tačiau jos niekada nebuvo atšauktos ir kaip valdovo įsipareigojimai regionų bajorams galiojo iki XVIII a. pabaigos.
Eugenijus Saviščevas
E. Saviščevas, Žemaitijos visuomenė ir jos regioninės privilegijos Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, Žemaitijos žemės privilegijos XV–XVII a.= Privilegia terrestria Samogitiensia saec. XV–XVII (Historiae Lituaniae fontes minores, t. 6), Vilnius, 2010, p. 7–23.
