LDK nekrikščionių maldos namai: sinagoga, mečetė, kenesa
Įdomybė
Sinagogų statybai Abiejų Tautų Respublikoje buvo taikomi apribojimai: vieta sinagogai turėjo būti parenkama toliau nuo pagrindinės miesto bažnyčios, sinagoga negalėjo dominuoti urbanistiniame kraštovaizdyje, ji privalėjo būti žemesnė už krikščionių maldos namus ir „paslėpta“ žydų kvartale, kad „jokio panašumo nei į bažnyčias, nei į cerkves neturėtų“. Tokie draudimai skatino išradingumą: XVII a. I p. statytos Vilniaus Didžiosios sinagogos grindys buvo apie du metrus įgilintos.
Karaimams, žydams ir totoriams atitrūkus nuo savo įprastos aplinkos ir įleidus šaknis LDK, kiekvienos šių bendruomenių maldos namai tapo jas telkiančiais religinio ir pasaulietinio gyvenimo centrais. Maldos namai buvo vienas būtiniausių bendruomenės funkcionavimo elementų, vos įsikūrusios jos stengėsi juos pastatyti. Taip istoriškai susiklostė, kad judėjų ar musulmonų maldos namų buvimas vienoje ar kitoje vietovėje didžiojo kunigaikščio ar miesto (miestelio) savininko privilegijos, leidžiančios bei aptariančios jų statybą, dėka yra pripažįstami pagrindiniu bendruomenės egzistavimo požymiu. Bendruomenių kasdienybėje jų maldos namai turėjo daug funkcijų. Tai buvo ne tik bendruomenės susitelkimo maldai ar religinių švenčių šventimo vieta, bet ir šventų raštų studijavimo ir mokymosi, bendruomenės susirinkimų, religinio vidaus teismo ar net LDK teismuose skiriamos priesaikos davimo vieta.
LDK istoriniuose šaltiniuose nebuvo vartojamas nei sinagogos (juo labiau kenesos), nei mečetės pavadinimas, jų atitikmenys buvo „Bożnica Tatarska“ – totorių maldos namai, „Bożnica Żydowska“ arba „Szkola Żydowska“ (žydų mokykla, iš čia kilęs iki šiol miestelių senolių sinagogai pavadinti vartojamas škalos ar iškalos pavadinimas) – žydų maldos namai. Taip buvo nusakoma, kuriai LDK etnokonfesinių bendruomenių vieni ar kiti maldos namai priklauso. Krikščionys puikiai skyrė kuriai bendruomenei maldos namai priklauso, išpuolių prieš žydus ar totorius metu jie tapdavo nepakantos demonstravimo taikiniais.
Rytietiški savitumai nekrikščionių maldos namuose
XIV–XV a. sandūroje LDK buvo pastatyti ar įsirengti pirmieji žydų rabinistų, karaimų ar totorių maldos namai – sinagoga, kenesa ir mečetė. Jos architektūriniais sprendimais, interjero apipavidalinimu ir įranga skyrėsi nuo krikščioniškai LDK aplinkai įprastų bažnyčių ir cerkvių. Tradiciškai maldos namai buvo orientuoti rytų kryptimi: mečetė – į Meką, sinagoga ir kenesa – į Jeruzalę.
“
Tradiciškai maldos namai buvo orientuoti rytų kryptimi: mečetė – į Meką, sinagoga ir kenesa – į Jeruzalę.
Dar vienas oriento bendruomenių maldos namų savitumas – atskirtos vyrų ir moterų dalys. Neretai vyrai ir moterys melstis įeidavo pro atskirus įėjimus. Greta tradicinių, religijos nulemtų sinagogos ar mečetės statybos ir įrangos reikalavimų būta apribojimų, kuriuos kėlė krikščioniška aplinka. Įsitvirtinant Kontrreformacijai, 1581 m. buvo priimtas sprendimas, pagal kurį maldos namus pasistatyti norėję nekrikščionys greta miesto ar miestelio savininko pritarimo turėjo gauti ir atitinkamos vyskupijos vyskupo leidimą.
Draudimai skatino išradingumą
1668 m. Abiejų Tautų Respublikos seime priimta konstitucija buvo dar griežtesnė: uždrausta statyti mečetes ten, kur jų iki tol nebuvo. Šis sprendimas buvo atšauktas tik XVIII a. II p. (1768 ir 1775 m. seimo konstitucijos), po to sekė mečečių statymo ir atstatymo banga. Sinagogų niekada nebuvo draudžiama statyti (nebent pavienius lokalius atvejus), tačiau jas statantiems krikščionys kėlė griežtus reikalavimus. Vieta sinagogai turėjo būti parenkama toliau nuo pagrindinės miesto bažnyčios, sinagoga negalėjo dominuoti urbanistiniame kraštovaizdyje, ji privalėjo būti žemesnė už krikščionių maldos namus ir „paslėpta“ žydų kvartale, kad „jokio panašumo nei į bažnyčias, nei į cerkves neturėtų“.
Krikščionių reikalavimai skatino architektų išradingumą. XVII amžiaus I p. statytos Vilniaus Didžiosios sinagogos (ši neišlikusi sinagoga tapo Vilniaus, kaip Lietuvos Jeruzalės, simboliu) grindys buvo apie du metrus įgilintos, taip pastatytos sinagogos Vidurio ir Rytų Europoje nėra itin retos.
Kitaip nei LDK musulmonai, žydai kaip vieną iš Vladislovo Vazos patvirtintos visuotinės privilegijos (1646) punktų išsirūpino sau teisę ne tik remontuoti, bet ir pagal poreikius statyti naujas sinagogas.
Architektūrinis LDK mažumų palikimas
Tikėtina, kad seniausia LDK mečetė, apie kurią yra istorinių žinių, buvo Lvove. Vėliau mečečių tinklas plėtėsi, daugiausia jų buvo apie Vilnių ir Trakus (Lukiškėse, Keturiasdešimties totorių kaime, Trakuose, Raižiuose ir kitur). LDK statytos mečetės architektūriniu požiūriu buvo nesudėtingos, daugelis jų – medinės, aukštai iškeltu keturbriauniu stogu. Iki XIX a. daugelis jų neturėjo išraiškingesnių minaretų, be kurių šiandien mečetės yra neįsivaizduojamos.
“
Tikėtina, kad seniausia LDK mečetė, apie kurią yra istorinių žinių, buvo Lvove.
Kodėl mečetės buvo statomos iš medienos? Viena priežastis – varginga totorių bendruomenės buitis, kita – taip LDK musulmonų sakralių pastatų raidą galėjo įtakoti draudimas juos taisyti ir perstatyti. Aiškių tendencijų renkantis medžiagas sinagogų statybai nėra, vienu metu LDK statytos ir mūrinės bei medinės sinagogos. Pastarosios – prastai išlikusios, kitose šalyse jos pripažįstamos medinės architektūros šedevrais (šiuo metu Lietuvoje yra išlikę 17 medinių sinagogų). Manoma, Trakuose XV a. buvo pastatyta pirmoji Lietuvoje kenesa. Sovietmečiu ši LDK laikus menanti kenesa buvo vienintelė, veikusi visoje Rytų Europoje.
Jurgita Šiaučiūnaitė-Verbickienė
