ePaveldas Naktinis Dieninis

Konstantinas Sirvydas ir jo lituanistinė veikla

Apie 1620 m. Vilniuje buvo išleistas pirmasis lenkų-lotynų-lietuvių kalbų žodynas (Dictionarium trium linguarum), padaręs didžiulį poveikį tuometinės lietuvių literatūrinės kalbos kūrimui ir jos puoselėjimui. Šio žodyno kūrėjas – jezuitas Konstantinas Sirvydas.

Įdomybė

Pirmojo lenkų-lotynų-lietuvių kalbų žodyno autorius K. Sirvydas buvo parašęs ir pirmąją lietuvių kalbos gramatiką, kuri, deja, neišliko. Žinomas tik jos pavadinimas – „Lietuvių kalbos raktas“ (Clauis linguae Lithuanicae).

Konstantinas Sirvydas (apie 1580–1631, Vilniuje) gimė neturtingų bajorų šeimoje Anykščių apylinkėse. Mokėsi Vilniaus jėzuitų kolegijoje. Apsisprendęs pasirinkti vienuolio kelią, jis įstojo į jėzuitų naujokyną Rygoje, kur studijavo su kitais vėliau lituanistikos baruose pasižymėjusiais jėzuitais – Jurgiu Jurgevičium, Merkeliu Daugėla, Jonu Jamielkovskiu ir kitais. Netrukus K. Sirvydas buvo pastebėtas kaip gabus jaunuolis ir išsiųstas toliau studijuoti į Tartu (Dorpatas) kolegiją. Tačiau tuo metu prasidėjusi suirutė valstybėje privertė jėzuitą pasitraukti į Nesvyžių, kur 1601–1603 m. jis ne tik mokėsi, bet ir dėstė vietinėje kolegijoje. Po to K. Sirvydas 1603–1606 m. mokslus tęsė Pultuske (Lenkijoje), ten studijavo filosofiją. Galiausiai 1606–1610 m. studijas baigė Vilniaus akademijoje.

Lingvistinis ir kultūrinis tiltas

Po studijų K. Sirvydas, pagarsėjęs kaip turintis nuostabią iškalbos dovaną, buvo paskirtas sakyti lietuviškų pamokslų Vilniaus Šv. Jono bažnyčioje. Tiesa, netrukus jis paliko Vilnių, išvyko dviem metams į Nesvyžių. Galiausiai 1613 m. jis grįžo į Vilnių ir čia gerą dešimtmetį du kartus per dieną lietuvių bei lenkų kalbomis sakė pamokslus vilniečiams iš Šv. Jono bažnyčios sakyklos (kurį laiką pamokslavo ir Šv. Kazimiero bažnyčioje). Taip pat beveik visą XVII a. trečią dešimtmetį dėstė teologiją Vilniaus akademijoje. Manytina, jog jis vadovavo ten nuo 1620 m. veikusiam lietuvių kalbos būreliui. K. Sirvydas stebino kitus darbštumu, pasišventimu, dirbo savęs netausodamas, o tai atsiliepė jo sveikatai. Netrukus gabus pamokslininkas mirė.

Pablogėjus sveikatai, K. Sirvydas didžią savo laiko dalį skyrė rašymui, būsimoms kartoms palikdamas tris svarbiausius darbus, be kurių sunku suprasti tuometinę lietuvių kalbos brandą ir tolesnę jos raidą.

“

Siekdamas įgyvendinti šį didelį sumanymą, žodyno parengėjas greta gimtosios kalbos puikiai turėjo išmanyti ir lotynų, lenkų, rusėnų, graikų, hebrajų kalbų gramatines vingrybes.

Pirmas, žymiausias ir vertingiausias K. Sirvydo veikalas – jo parengtas lenkų-lotynų-lietuvių kalbų žodynas. Siekdamas įgyvendinti šį didelį sumanymą, žodyno parengėjas greta  gimtosios kalbos puikiai turėjo išmanyti ir lotynų, lenkų, rusėnų, graikų, hebrajų kalbų gramatines vingrybes. K. Sirvydui teko įdėti nemažai pastangų, ieškant vieno ar kito žodžio, jo tikslesnio lietuviško atitikmens, sinonimo, o tai reikalavo nemažai laiko, kruopštumo bei žodžių reikšmių išmanymo. 

K. Sirvydas rėmėsi 1613 m. Gdanske išleistu keturkalbiu Mikalojaus Folkmaro žodynu, iš ten imdamas lenkiškus ir lotyniškus žodžius.

“

Žodynas turėjo padėti kitataučiams dvasininkams, dirbusiems lietuviškose parapijose, išmokti lietuvių kalbą, šiuos dvasininkus labiau suartinant su vietiniais tikinčiaisiais.

Jo parengtas žodynas pirmiausia buvo skirtas lietuviškai kalbančiam ir studijuojančiam jaunimui suprasti bei išmokti lenkų, lotynų kalbas. Žodynas turėjo padėti kitataučiams dvasininkams, dirbusiems lietuviškose parapijose, išmokti lietuvių kalbą, šiuos dvasininkus labiau suartinant su vietiniais tikinčiaisiais.

Atverti kalbos lobynai

Pirmasis žodyno leidimas pasirodė 1620 m. (apie 6 000 lietuviškų žodžių), tačiau jau tuomet jis ne visai atitiko K. Sirvydo ir Vilniaus akademijos vyresnybės lūkesčius dėl per mažos apimties. 1631 metais pasirodė antrasis leidimas, kuris, kaip nurodyta trečiojo leidimo pratarmėje, buvo greit „išgrobstytas“. Po K. Sirvydo mirties (greičiausiai) J. Jaknavičius 1642 m. šiek tiek pataisė, papildė ir parengė trečiąjį žodyno leidimą (apie 10 000 lietuviškų žodžių), tarp kurių yra šiuolaikiškai skambančių žodžių (kupranugaris, virtuvė).

“

Tuo metu K. Sirvydo parengtas žodynas buvo akivaizdus lietuvių kalbos statuso išsaugojimo ir lietuvybės puoselėjimo liudijimas.

Šiame leidime, lyginant su pirmuoju, žodžiai buvo tikslesni, geriau parinkti. Vėliau žodyno leidimas buvo pakartotas dar du kartus (1677, 1713), tad iš viso pasirodė penki žodyno leidimai. Tuo metu K. Sirvydo parengtas žodynas buvo akivaizdus lietuvių kalbos statuso išsaugojimo ir lietuvybės puoselėjimo liudijimas. Žodynas parodė lietuvių kalbos turtingumą, jos sinonimikos gausą. Be to, tai buvo vienintelis lietuvių kalbos žodynas, išleistas dabartinės Lietuvos teritorijoje iki XIX a. pabaigos. Pastarasis žodynas reikšminga atrama tapo ne tik vėlesniems lietuvių (XIX a.) ir Mažosios Lietuvos (XVIII a.), tačiau ir latvių (XVII a.) bei lenkų (XVIII a.) kalbų žodynų sudarytojams. Matyt, ne vienam studijuojančiam asmeniui minėtas žodynas tapo pagrindine knyga, vadovėliu, leidusiu pažinti turtingą lietuvių kalbos aruodą.

Antras reikšmingas K. Sirvydo darbas – „Punktai sakymų“. Tai didelės apimties, dviejų dalių veikalas, į kurį buvo sudėtos sekmadieninių ir šventinių pamokslų santraukos (autoriaus vadintos punktais). Šis kūrinys buvo skirtas pamokslininkams, nes K. Sirvydas, turėdamas didelę patirtį, norėjo „pradedantiems“ pamokslininkams padėti, kartu patardamas: „Kas nori tobulai lietuviškai kalbėti, tegul klausosi, kaip kalba lietuviškai mokantys žmonės, ir pratinasi prie taisyklingo kirčiavimo.“ K. Sirvydas minėtų pamokslų santraukas parašė lietuviškai, o paskui jas išvertė į lenkų kalbą. Jo parengti pamokslai pasižymi gyva, emocinga, vaizdinga kalba, išsiskiria sinonimų gausa (pvz., elgeta, neturtėlis, varguolis, grynius, nuogius). Būsimiems kunigams tai buvo svarbi knyga, kuri jau tuomet dėl savo turinio buvo itin vertinama.

Manoma, kad K. Sirvydas buvo parašęs ir pirmąją lietuvių kalbos gramatiką, kuri, deja, neišliko. Žinomas tik jos pavadinimas – „Lietuvių kalbos raktas“ (Clauis linguae Lithuanicae).
K. Sirvydas paliko reikšmingus XVII a. lituanistikos paminklus. Galbūt jį galima vadinti lietuvių kalbos novatoriumi, parengusiu pirmąją gramatiką, pirmąjį žodyną bei pamokslų rinkinį, be kurių negalime įvertinti bei suvokti tolesnės lietuvių kalbos raidos.

Jonas Drungilas

Z. Zinkevičius, Lietuvių kalbos istorija, t. 3, Vilnius, 1988, p. 246–266.

Daugiau istorijų su šiomis žymomis: Istorijos Kūryba XVI vidurio - XVII a.