Konfederacijų šimtmetis
Lenkijos ir Lietuvos valstybės – Abiejų Tautų Respublikos – istorijoje XVIII a. laikomas klasikiniu prisiekusių bajorų sąjungų – konfederacijų – šimtmečiu. Bajoriškosios demokratijos ir didikų anarchijos laikotarpiu tik bajorijai susijungus į konfederaciją nustodavo galios laisvojo draudimo („liberum veto“) teisė. Todėl konfederacija įgalindavo priimti sprendimus balsų dauguma. Konfederacijų tipą (rokošas, generalinė, vaivadijos, karinė, seiminė) lėmė jos sudarymo forma, santykis su karaliumi ir paplitimo mastas.
Valstybės gelbėtojai ir žlugdytojai
Konfederacijų sudarymas buvo dažnas reiškinys Stanislovo Augusto Poniatovskio valdymo laikotarpiu (1764–1795). Per beveik 31-erius Stanislovo Augusto valdymo metus buvo sudaryta 10 seiminių ir neseiminių konfederacijų: Stanislovą Augustą į sostą atvedė 1764 m. konfederacija, o jau 1767 m., Rusijai inspiruojant, buvo sudarytos dvi disidentų (krikščionių nekatalikų) konfederacijos: Torunės protestantų ir Slucko stačiatikių, reikalavusios suteikti politines teises disidentams.
“
Per beveik 31-erius Stanislovo Augusto valdymo metus buvo sudaryta 10 seiminių ir neseiminių konfederacijų.
1767 metų birželio 23 d. Radome, vadovaujant Karoliui Stanislovui Radvilai „Pone Mielasis“, buvo paskelbta generalinė konfederacija, jungusi prieš Stanislovą Augustą ir valstybės valdymo reformas nukreiptas lokalines sąjungas. 1768–1772 metais valstybę apėmė platus konfederacinis Baro judėjimas, kėlęs senosios tvarkos sugrąžinimo idėją, aiškiai orientuotas prieš Rusijos kišimąsi į ATR vidaus reikalus. Pirmojo padalijimo įteisinimo tikslais prieš 1773 m. seimą buvo sudaryta Adomo Poninskio vadovaujama konfederacija, veikusi iki 1775 metų.
“
Paskutinė ATR istorijoje seiminė Gardino konfederacija nutraukė savo veiklą, kai seimas baigė darbą 1793 m. lapkričio 23 dieną.
1776 metais, taip pat prieš seimą, karaliaus brolio, Plocko vyskupo Mykolo Jurgio Poniatovskio apartamentuose buvo sudaryta jokiomis partikuliarinėmis konfederacijomis nesiremianti konfederacija, kurios manifestą (sudarymo aktą) pasirašė karalius, senatoriai ir pasiuntiniai. 1788 metų spalio 7 d., antrąją Ketverių metų seimo darbo dieną, buvo sudaryta seimo konfederacija, kuri veikė iki 1792 m. gegužės 29 d. ir sudarė galimybes balsų dauguma priimti valstybės valdymą reformuojančius įstatymus bei 1791 m. gegužės 3 d. konstituciją. Tačiau 1792 m. vasarą kelią reformoms užkirto Rusijos kariuomenės remiama konservatyvios Targovicos prisiekusiųjų bajorų sąjunga, kuri 1792 m. rugsėjo 11 d. į generalinę ATR konfederaciją sujungė Lenkijos ir Lietuvos prisiekusių bajorų sąjungas. 1793 metų rugsėjo 15 d. Gardino seime buvo pasirašytas Targovicos konfederacijos paleidimo ir naujos Gardino konfederacijos sudarymo aktas. Paskutinė ATR istorijoje seiminė Gardino konfederacija nutraukė savo veiklą, kai seimas baigė darbą 1793 m. lapkričio 23 dieną.
Jungimosi modeliai „iš viršaus“ ir „iš apačios“
Lenkijos–Lietuvos valstybės bajoriškosios visuomenės savimonėje dominavo nuostata, jog generalinė prisiekusios bajorijos sąjunga, pretenduojanti savo veikla apimti visą ATR, gali būti sudaryta tik jau egzistuojant vaivadijų konfederacijoms, o generalinės konfederacijos manifestas (aktas) turi būti priimamas išskirtinai vietines sąjungas atstovaujančių bajorų suvažiavime.
“
Vieno ar kito konfederacijos kūrimo modelio pasirinkimą lėmė politinė situacija šalies viduje ir išorinės aplinkybės.
Realiame politiniame gyvenime šio idealaus arba respublikoniško generalinės konfederacijos sudarymo modelio ne visuomet buvo laikomasi. Greta bajorijos sąjungų, kurios rėmėsi bent dalies vaivadijų konfederacijomis, XVIII a. egzistavo ir iš viršaus sudarytos, neturinčios vietinių bajorijos sąjungų paramos, konfederacijos.
Įdomybė
Lenkijos ir Lietuvos valstybės – Abiejų Tautų Respublikos – istorijoje XVIII a. laikomas klasikiniu prisiekusių bajorų sąjungų – konfederacijų – šimtmečiu. Bajoriškosios demokratijos ir didikų anarchijos laikotarpiu tik bajorijai susijungus į konfederaciją nustodavo galios laisvojo draudimo („liberum veto“) teisė, todėl konfederacija įgalindavo priimti sprendimus balsų dauguma.
Vieno ar kito konfederacijos kūrimo modelio pasirinkimą lėmė politinė situacija šalies viduje ir išorinės aplinkybės. Jei Augusto II laikais bemaž visos generalinės konfederacijos rėmėsi daugiau ar mažiau atskirose žemėse bei vaivadijose paplitusiu konfederaciniu judėjimu, tai organizuojant Baro konfederaciją išryškėjo abu prisiekusios bajorijos sąjungos kūrimo modeliai. Atsitraukimas nuo tradicinių pažiūrų į konfederaciją žymus 1773 m. Varšuvos konfederacijos sudaryme, kuomet generalinė konfederacija buvo sukurta dalies pavietų atstovų bei senatorių dar iki seimo darbo pradžios.
ATR konfederatų vienybė
Konfederacijų kūrimas ir veikla atskleidžia iki valstybės sužlugdymo 1795 m. išlikusį dualistinį ATR pobūdį. XVIII amžiaus II p. visos atskirai Lenkijoje ir Lietuvoje kuriamos generalinės konfederacijos susijungdavo į generalinę ATR konfederaciją, taip atkartodamos „lenkų ir lietuvių tautų pasiryžimą bendrai kurti vieną kovojančią Respubliką“.
“
XVIII amžiaus II p. visos atskirai Lenkijoje ir Lietuvoje kuriamos generalinės konfederacijos susijungdavo į generalinę ATR konfederaciją, taip atkartodamos „lenkų ir lietuvių tautų pasiryžimą bendrai kurti vieną kovojančią Respubliką“.
Unijos atnaujinimas konfederacijos metu buvo būtinas, nes, remiantis konfederacijos sudarymo ideologija, 1569 m. Liubline įvykdytas Karūnos ir Lietuvos seimų sujungimas į vieną visuotiną seimą, esant ypatingai valstybės padėčiai ir laisva valia kiekvienai tautai jungiantis į konfederaciją, „grįždavo į natūralią, iki Liublino unijos buvusią, būklę“. Todėl, Baro konfederato Kazimiero Pulaskio žodžiais, „konfederacijos metu kiekviena tauta privalėjo iš naujo patvirtinti, kad su kita tauta nori kurti bendrą respubliką“. Tiek Baro konfederacija, stojusi prieš valdovo Stanislovo Augusto grupuotės siekius reformuoti valstybę jo valdymo pradžioje, tiek valstybės saulėlydį sukėlusi Targovicos konfederacija buvo klasikinis bajorijos prisiekusiosios sąjungos funkcionavimo pavyzdys, o jų veikloje itin ryški buvo dvinarė ATR sankloda.
Ramunė Šmigelskytė-Stukienė
Ramunė Šmigelskytė-Stukienė. Liublino unija: idėjos tęstinumas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės konfederacijose Stanislovo Augusto valdymo laikotarpiu, Liublino unija: idėja ir jos tęstinumas / Unia Lubelska: idea i jej kontynuacja. Mokslinių straipsnių rinkinys. Vilnius, 2011, p. 352–364.
