Kalėjimai Vilniuje: vieni nuteistieji šalo ir badavo, kiti linksminosi

„Kartu su ponu pilies kapitonu nemielaširdingai grandinėmis sukaustęs rankas bei kojas, tarsi budelis degino kūną, […] uždarė į dvokiantį kalėjimą tarp piktadarių“, – 1716 rugpjūčio 10 d.  Naugarduko pavieto pataurininkis Stanislovas Jacyničius rašė skunde prieš Andrių Procevičių ir Vilniaus pilies kapitoną Mykolą Kozlovskį (1716 m. Vilniaus pavieto pilies teismo aktų knyga, LVIA, SA, b. 4730, l. 804–804 v.).

Linksmybės už grotų

Išliko žinių apie Vilniaus pilies bokšte bajorams skirtą kalėjimą. 

“

Kai kurie iš bokšto kalėjimo pasidarydavo pramogą.

Žinoma, kad XVI a. bajorų kalėjimas egzistavo Vilniaus aukštutinėje pilyje. Trečiojo Lietuvos Statuto 1 sk. 24 straipsnis minėjo, kad prieš valdovo pasiuntinį smurtavusiam asmeniui grėstų pusė metų kalėti „aukštutinėje mūsų Vilniaus pilyje“. Tačiau XVII a. pradžioje šis kalėjimas buvo apleistas. Kalinčiųjų tarnai ir lankytojai mėtydavo akmenis nuo Pilies (Gedimino) kalno ir pažeisdavo Vilniaus žemutinės pilies rūmų pastatų langus ir stogus. 1613 metais Respublikos seimas įpareigojo Vilniaus žemės teismą ir pilininko tarnybą įrengti kalėjimą Žemutinės pilies teritorijoje. XVII–XVIII a. jis buvo šiaurės rytiniame dabartinės Katedros aikštės kampe.
Bokšto kalėjimo sąlygas aptarti sunku. Bausmės buvo neilgos (iki metų). 1670 metais bokšto kalėjime kalėjęs Ašmenos pavieto stalininkas Jonas Vladislovas Počobutas Odlanickis  atsiminimuose teigė, kad galėjo lankyti bažnyčią, o kalinimo patalpą pavadino „gražia“. Neprivilegijuotų asmenų kalinimo sąlygų jam patirti neteko. Paskelbus nuosprendį, bajorai turėdavo teisę ateiti patys į kalėjimą. Šia teise daugelis piktnaudžiaudavo ir teismo generolas konstatuodavo, kad laukęs nuo saulės patekėjimo iki nusileidimo, bet nuteistasis nepasirodė ir jokios žinios nedavė. Aišku, būdavo tokių, kurie ir išlaikydavo žodį. O kai kurie iš bokšto kalėjimo pasidarydavo pramogą.

1781 m. Vilniaus pavieto pilies teismo generolo (vaznio) reliaciniame kvite buvo liudijama, kad bokštas, kuriame anksčiau kalinti kaliniai, apgriuvęs: nebuvo stogo, viduje suversti akmenys, nešvaru, priteršta šunų, katinų… Pareigūnas ir liudininkai matė, kad viskas užversta žvyru, smėliu ir žeme. Bokštas buvo netinkamas kalėti.
Bajorai ir toliau būdavo baudžiami šia bausme, bet kalėdavo (greičiausiai) Lietuvos vyriausiojo tribunolo pastate. Beje, įmanomos buvo ir bokšto kalėjimo alternatyvos. Štai 1741 m. Felicijonas Korsakas kalėjo 3 savaites pilies rotmistro namuose ir buvo paleistas.

Nelaisvės vargai ir bandymai pasprukti

Veikė ir pilies arba pilies įgulos kalėjimas, skirtas neprivilegijuotiems Vilniaus gyventojams. 

“

Kai kurie kaliniai pabėgdavo.

Šiame kalėjime kalinčiųjų kontingentas buvo įvairus. Čia patekdavo žemiausių luomų kriminaliniai nusikaltėliai, valkatos, valstiečiai, žydai, romai. Kartais į jį patekdavo ir bajorai, gyvenę įprastą savo luomui gyvenimą. Dažnai į kalėjimą bajorai patekdavo po smurtinių tarpusavio kivirčų. Kalėjimo tarnybai (šaltinuose vadintai pilies sargybai, pilies įgulos kareiviams) nebuvo svarbu, kas įkalinamas. Svarbiausia, kad įkalintasis būtų išlaikomas už įkalinusiojo lėšas. 

Nesumokėjus pinigų laiku, paleisti galėjo net žmogžudyste apkaltintą asmenį. Šio kalėjimo sąlygos buvo sunkios. Kalintieji skųsdavosi šalčiu, badu, aplaidžiu ar net žiauriu kitų kalinių, o dažniausiai pareigūnų, sargybinių elgesiu. Bajorai skundėsi, kad turi kalėti kartu su kriminaliniais nusikaltėliais, mirtininkais, kilusiais iš žemiausių luomų.
Kai kurie kaliniai pabėgdavo. 1700 metais Vilniaus pilies kapitonas Petras Vasilevskis skundė savo kareivį Joną Kazakevičių, kad jis tarnaudamas Vilniaus pilies kalėjimo sargybiniu kartu su kitais kareiviais turėjo griežtai saugoti kalinius – žydą Abraomą Šimutovičių bei Eleną Zenovičiuvną, bet susitarė su piktadariais, naktį paėmė raktus ir juos išleido iš kalėjimo. Paskui su minėtais asmenimis, nuteistais mirties bausme, kareivis Jonas pabėgo ir pasislėpė griuvėsiuose. Ryte kapitonas juos visus suėmė ir vėl įkalino kalėjime. 1778 m. byla minėjo, jog Vilniaus žydai mėgino opijaus preparatais nunuodyti Vilniaus pilies (įgulos) kareivius, jų majorą Mikalojų Deslevertą ir išvaduoti savo draugus. Į pagalbą nusikaltėliai pakvietė Rusijos kariuomenės kareivius. Žydai jau pjovė grotas, kai atsitiktinai pavyko juos sustabdyti.

Nuo belangės rotušėje iki improvizuotų „namų“ kalėjimų

Lietuvos vyriausiojo tribunolo vėliavos kordegardijoje (sargybinėje) taip pat būdavo įkalinami bajorai. Kartais įkalintus šioje kordegardijoje po to nuvesdavo į pilies įgulos kalėjimą.
Magistrato kontroliuojamoje teritorijoje tvarką palaikė rotušės sargyba, miestiečiai kalėjo rotušės kalėjime.
Savus kalėjimus turėjo jurizdikos (privačios didikų ar bažnyčios valdos miestuose), pvz., žinoma apie pilininko jurizdikos kalėjimą. Žydai turėjo kahalo (bendruomenės) kalėjimą, nors daugelis jų patekdavo ir į pilies kalėjimą. Įvairių kalėjimų galėjo būti ir daugiau. Kai kada kareiviai įkalindavo žmones arsenale, o kai kurie bajorai konkurentus – savo namuose arba net veždavosi į provinciją ir ten laikydavo ūkiniuose pastatuose ar valstiečiams įkalinti skirtose patalpose.
XVIII a. pabaigoje į Abiejų Tautų Respubliką atėjo Apšvietos idėjos švelninti bausmes ir kalėjimų sąlygas. To meto teisininkas Teodoras Ostrovskis rašė, kad kalėjimai – netinkami, o žmonės, netekę laisvės, dar labiau kankinasi. Bausmė turi perauklėti prasižengusįjį. Tačiau nėra daug žinių, ar kalėjimo humanizavimo idėjos buvo įgyvendintos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais.

Domininkas Burba