Kaip norėta žydus „padaryti laimingais ir kraštui naudingais“

XVIII a. pab. Vakarų Europoje prasidėjo viešos diskusijos dėl žydų teisinės ir socialinės padėties pokyčių, siekiant sumažinti jų atskirtį, buvo imtasi realių žydų į(si)jungimą į visuomenę  skatinančių veiksmų. Pradžią jiems davė Prancūzijos nacionalinio susirinkimo sprendimas suteikti visiems valstybės žydams pilietybę; suirus feodalinei luominei struktūrai, žydus paskelbti lygiateisiais visuomenės nariais. Žydų į(si)jungimą skatinančias iniciatyvas ar  reformas  svarstyti ir vykdyti ėmė daugelis Vidurio ir Rytų Europos valstybių. 

“

Ketverių metų seimas buvo pirmasis, kai žydų bendruomenės atstovai (jų seime buvo 120) oficialiai atstovavo savo teises ir reiškė bendruomenės poziciją.

Haskalos (žydų Apšvietos) ir emancipacijos procesų paveikta žydų bendruomenė (ar jos dalis) vykusius pokyčius vertino palankiai. Panašiu metu, kai Nacionalinis susirinkimas paskelbė Prancūzijos žydus piliečiais, į Keturmetį seimą susirinkę Abiejų Tautų Respublikos (ATR) bajorų atstovai ėmė svarstyti žydų padėties valstybėje gerinimo galimybes. Reformos iniciatorė Keturmečiame seime buvo pokyčių Europoje įtakota pažangioji ATR bajorija. Galimiems žydų padėties pokyčiams modeliuoti, siūlymams teikti ir įstatymui rengti buvo sudaryta speciali komisija. Pirmieji siūlymai buvo pavadinti „Žydų reforma“. Ir vėlesni seime vykę debatai, kaip keisti žydų padėtį, buvo vadinami „Žydų reforma“. Norėta žydus „padaryti laimingais ir kraštui naudingais“.  Ketverių metų seimas buvo pirmasis, kai žydų bendruomenės atstovai (jų seime buvo 120) oficialiai atstovavo savo teises ir reiškė bendruomenės poziciją. Bajorijos intencijos imtis reformų sutapo su dalies žydų viešai reikštu nepasitenkinimu oligarchijos įsigalėjimu bendruomenėje, nepakeliamais mokesčiais, neūkiškumu ir piktnaudžiavimu pareigomis.

Lenkakalbio judėjo idealas

Reformos projekte buvo numatyti esminiai žydų socialinės ir teisinės padėties pokyčiai. Juos įgyvendinus turėjo mažėti socialinė atskirtis ir išnykti išskirtinis žydų statusas. Norėta skatinti žydų asimiliaciją. Kultūros požiūriu pagrindinis akcentas buvo žydų lenkinimas, reikalauta mokėti lenkų kalbą (pvz., planuota, kad besituokiantys jaunuoliai šį gebėjimą įrodytų), koreguotos spausdinamų knygų kalbos: leista spausdinti religinę literatūrą hebrajų kalba, tuo tarpu pasaulietiniuose dalykuose, bendruomenės vidaus dokumentacijoje dominuoti turėjo lenkų kalba; reikalauta dėvėti „lenkų mados“ drabužius ir pan.

“

„Žydų reformos“ kontekste religiją diskriminuojančių nuostatų siūlyta nediegti, priešingai, porą amžių vartotą oficialų kreipinį „klaidatikis žydas“ (lenk. niewerny Żyd) siūlyta keisti atitinkančiu laiko dvasią „Senojo Testamento išpažinėju“ (lenk. Starozakonny).

Judaizmas, kaip bet kuri kita religija, buvo pripažintas kaip nežalojantis individo ir nežalingas visuomenei. „Žydų reformos“ kontekste religiją diskriminuojančių nuostatų siūlyta nediegti, priešingai, porą amžių vartotą oficialų kreipinį „klaidatikis žydas“ (lenk. niewerny Żyd) siūlyta keisti atitinkančiu laiko dvasią „Senojo Testamento išpažinėju“ (lenk. Starozakonny).

Žydų reformos išjudino ir karaimus

Sprendžiant įsisenėjusias visuomenės ir jos socialinės sąrangos problemas bei reformuojant žydų padėtį, svarbus orientyras buvo žydų integracija – vietos gyventojo statuso suteikimas bei lokalizacija visuomenėje. Vienas iš „Žydų reformos“ iniciatorių ir liberalios jos krypties šalininkų – Pinsko atstovas Ketverių metų seime Matas Toporas Butrimavičius siūlė tokį žydų padėties pokyčių variantą: „Pripažįstame kiekvieną tos religijos žmogų laisvu, negalinčiu pakliūti į kieno nors pavaldumą. Kiekvieną jų [žydų], sėslų miestuose, miesteliuose ar kaimuose ir prekyba, amatais ar žemdirbyste, ar šaliai naudingu mokslu besiverčiantį, pripažįstame tikru krašto gyventoju (obywatel).“ 

“

Sumanymas pagal daugelio žydų gyvenamąją vietą ir ekonominės veiklos pobūdį priskirti juos miestiečių luomui sukėlė pastarųjų, vertinusių žydus kaip konkurentus, audringą reakciją.

Sumanymas pagal daugelio žydų gyvenamąją vietą ir ekonominės veiklos pobūdį priskirti juos miestiečių luomui sukėlė pastarųjų, vertinusių žydus kaip konkurentus, audringą reakciją. Į „Žydų reformos“ svarstymus seime ir numanomus pokyčius sureagavo karaimai, kurių statusą šios reformos įgyvendinimas neišvengiamai būtų įtakojęs. Lenkijos ir LDK karaimai, parašę bendrą kreipimąsi į Ketverių metų seimo atstovus, susidariusią situaciją išnaudojo savo atskirumui nuo žydų rabinistų bendruomenės išreikšti ir pagrįsti. Klostantis karaimų savimonei, šis viešas pareiškimas yra laikomas pirma atskirumo nuo žydų rabinistų deklaracija. Ji buvo savotiškas grasinantis ultimatumas: jei ir ateityje karaimai bus tapatinami su žydais rabinistais, visa bendruomenė emigruos į Turkiją.

Žydai pripažįstami miestiečiais

Deja, aptariant žydų padėties keitimo siūlymus ir rengtus reformos projektus, tegalima kalbėti apie būsimos ar galimos padėties projektavimą, paieškas, kaip pagerinti  krikščionių ir žydų sambūvį visuomenėje. Dėl dažnai išsiskiriančių bajorijos nuomonių, užsitęsusių debatų, nepalankios miestiečių pozicijos ir politinės situacijos seime „Žydų reformos“ įstatymo nepavyko priimti. Iki ATR žlugimo žydų padėtis nebuvo reformuota, bet patyrė pokyčių.

Nors miestiečiams pavyko pasiekti, kad žydai būtų eliminuoti iš Keturmečiame seime priimto „Miestų įstatymo“ (1791) ir nebūtų pripažinti miestiečiais (įstatymas numatė, kad miestiečiais tampa tik visi mieste gyvenantys krikščionys), atskiru Policijos komisijos sprendimu (1792 m. gegužės 24 d.) visi žydai buvo pripažinti miestiečiais. Jie privalėjo prisiekti miesto magistratui. Taip buvo realizuota svarbi „Žydų reformos“ nuostata – suteikti žydams luomą, priskirti juos konkrečiai visuomenės socialinei grupei. Ligi tol šito nebuvo.
Esminis žydų padėties pokyčių trūkumas buvo luominė struktūra bei išankstinis, negatyvus, stereotipų nulemtas žydų kultūros ir tradicijos vertinimas. Tai derėjo keisti.

Jurgita Šiaučiūnaitė-Verbickienė