ePaveldas Naktinis Dieninis
  • Pagrindinis
  • Istorijos
  • Kai moterys valdė vyrus… Vilniečiai liuteronai XVII a. I p. jėzuitų satyrose

Kai moterys valdė vyrus… Vilniečiai liuteronai XVII a. I p. jėzuitų satyrose

Iki XVII a. vid. LDK visuomenė tautiniu, religiniu ir kultūriniu atžvilgiu buvo itin marga. Daugiausia šios įvairovės būta didžiausiuose miestuose, o LDK sostinė Vilnius buvo vienas tokių. Vėlesnė visuomenės raida dėl įvairių priežasčių vyko vienodėjimo kryptimi, t. y. daugėjo lenkų ir katalikų (taip pat ir unitų), o kitokių socialinių darinių, išskyrus specifinę žydų etninę religinę grupę, mažėjo. Šios situacijos ištakas lėmė dar XVI a. pab. – XVII a. pr. procesai.

1620–1642 m. Vilniaus universiteto dėstytojų jėzuitų antiliuteroniškos satyros padeda atskleisti, koks kitatikių (liuteronų) ir kitataučių (vokiečių) įvaizdis buvo propaguojamas katalikiškoje visuomenėje XVII a. I p. – pereinamu laikotarpiu iš tolerancijos į netoleranciją. Šie priešišką, agresyvų ir piktą juoką atspindintys tekstai priklauso dar didesnei poleminių tekstų grupei, nukreiptai apskritai prieš kitatikius (protestantus, stačiatikius bei žydus). Jų autoriai stereotipais norėjo kitatikius pajuokti, pavaizduoti „kaip ne žmones“, pas kuriuos viskas atvirkščiai, t. y. svetima, nenormalu. Realybė satyrų autoriams objektyviai ir subjektyviai buvo įdomi tik fragmentiškai. Jiems rūpėjo grotesko, parodijos ir kt. priemonių pagalba sukurti tariamą, juokingą tikrovę. Vardan „kilnaus tikslo“ – pasišaipymo iš „eretikų“ – šiaip jau rimtį propagavę jėzuitai padarydavo išimtį.

Liuteronų „nedorybės“ katalikų akimis

Įdomybė

1620–1642 m. Vilniaus universiteto dėstytojų jėzuitų antiliuteroniškose satyrose tarp kitų nuodėmių liuteronams pripaišoma ir moterų valdžia bažnyčioje bei bendruomenėje.

Pirmiausia satyrose Vilniaus protestantams liuteronams, religinei subkultūrai greta esminės „blogybės“ – liuteronybės – prikišamas svetimtautiškumas (vokiškumas). Į satyrų herojų lūpas įdedama iškraipyta lenkų kalba, specialiai iškraipomi jų asmenvardžiai. Jie kaltinami ir patriotiškumo stoka. Pabrėžiama, kad jų pamokslininkai atvyksta iš vokiškų Karaliaučiaus ar Vitenbergo miestų. 

Šitoks protestantų tapatinimas su vokiečiais atspindi tradicinį Liuterio – vokiečio – stereotipą ir tam tikrą buitinį nacionalizmą, būdingą ne tik katalikams. Štai 1666 m. vilnietis stačiatikis pagrasino vokiečiui liuteronui, atvykusiam į Vilnių iš Kelno: „Aš šitą vokietį šiandien pasodinsiu ant turkiško arklio“, t. y. „išguisiu“. Satyrų autoriai specialiai nepastebėjo fakto, jog Vilniuje egzistavo ir vokiška katalikų bendruomenė, jog didelė dalis liuteronų kalbėjo tik lenkiškai, kuriuos aptarnavo atskiras lenkų pastorius, o tarp jėzuitų irgi nestigo vokiečių. Vokiškumu čia remiamasi tik kaip stereotipu, iškreiptoje satyrinėje „tikrovėje“ iš esmės tapatinant jį su  liuteronybe.

Satyrų autoriai vienuoliai nuoširdžiai stebisi ir baisisi pasauliečių dalyvavimu protestantiškos bažnyčios valdyme. Populiarus, bet su tikrove prasilenkiantis topas buvo moterų valdžia bendruomenėje ir bažnyčioje. Satyrose parodijuojama, kaip žmonos valdo pastorius, kišasi į teologines diskusijas, rengia „slaptus pasitarimus“ – tai populiari protestantų sinodo parodija, pasižyminti žema morale.

“

Satyrų autoriai vienuoliai nuoširdžiai stebisi ir baisisi pasauliečių dalyvavimu protestantiškos bažnyčios valdyme.

Suprask, miestiečius liuteronus valdo… moterys. Taip buvo siekiama paveikti patriarchališkai išauklėtus katalikus vyrus. Prie griežtos bažnytinės hierarchijos pripratę satyrų autoriai tyčiojasi iš protestantų pamokslininkų ginčų, kuriuose aktyviai dalyvauja pasauliečiai. Čia nepraleidžiama progos pademonstruoti, jog diskusijų dalyviai menkai išmano dalykus, dėl kurių ginčijasi. Akcentuojamas ir kitoks gyvenimo būdas – maistas, pasninko nesilaikymas, apdarai, pvz., nešiojamos skrybėlės.

Tikra ir pramanyta jėzuitų satyrose

Nors daugeliu atveju satyrose teigiami dalykai su tikrove neturi nieko bendro, tačiau per religijos, tautiškumo ir lytiškumo aspektų eksplotavimą juose iškreipta forma atsispindi daugelis to meto visuomenės paprotinių, socialinių ir politinių, topografinių ir kalbinių realijų. Pvz., po pajuokiamai iškraipytais asmenvardžiais slypi tikri istoriniai asmenys – liuteronų dvasininkai, pasauliečiai ir pasaulietės. Kai kurie jėzuitų pajuokiami įvykiai tikrai buvo. Pvz., liuteronų pamokslininkas M. Burchardas išties užsimušė, nukritęs nuo kopėčių, o 1641 m. tikrai vyko nesutarimai tarp liuteronų pamokslininkų, kuriuose aktyviai dalyvavo vyresnieji iš pasauliečių.

Hipertrofuojama buvo tai, ko savoje, „normalioje“ visuomenėje buvo stokojama.

Antiliuteroniškos satyros nemažai pasako ir apie pačius katalikus. Pvz., jėzuitų ir vyrų aplinkoje juokiantis iš moterų „terorizuojamų“ liuteronų buvo stiprinama savo pačių lytinė hierarchija.
Liuteronų miestiečių tikėjimo ir kt. atžvilgiais priešpastatymas  katalikams – „mes“ ir „jie“, „savi“ ir „svetimi“, „normalūs“ ir „nenormalūs“ – neatitiko tikrovės. Realiai liuteronai buvo išsaugoję nemažai katalikiško tikėjimo dalykų. Jie irgi gyveno tokiame pat šventumo, magijos, demonų, šventų ženklų ir tvarkos pasaulyje.

“

Antiliuteroniškos satyros nemažai pasako ir apie pačius katalikus.

Pvz., liuteronai palankiai žiūrėjo į Dievo Motinos ir kai kurių šventųjų kultą. Liuteronai su katalikais Vilniuje nemažai bendravo ir kasdienybėje. Pvz., vienos satyros herojaus chirurgo Mato Letovo, kurį, pasak jėzuitų, nusigėręs Liuciferis per klaidą suvalgė vietoje piliulės, sūnus Motiejus, būsimasis miesto tarėjas, karaliaus gydytojas, dar 1610 m. net lankė tą patį jėzuitišką Vilniaus universitetą. Atsiminimuose jis teigė priešiškumą patyręs tik iš vieno atvykėlio ispano. Jo atsiminimai rodo, jog visuotinio priešiškumo, kaip galėtų pasirodyti iš satyrų, nebuvo. Pasitaikydavo, jog net patys katalikai, pvz., Vilniaus vaitai, burmistrai, kiti valdininkai, jų žmonos dalyvaudavo protestantų – tiek liuteronų, tiek evangelikų reformatų – kūdikių krikštynose, būdavo jų krikštatėviais, liudytojais. Net pats karalius Vladislovas IV Vaza ir jo dvariškiai katalikai sutikdavo būti krikštatėviais. Tai vis elitų tarpusavio bendravimas, kuriame tradiciškai buvo mažiau netolerancijos. Minėtos satyros buvo skirtos daugiau katalikiškai miniai, potencialiai pogromų dalyvei.

Aivas Ragauskas

A. Ragauskas,  XVII a. pirmosios pusės Vilniaus liuteronų subkultūros atspindžiai jėzuitų satyroje, Lokalios bendrijos tarpdalykiniu požiūriu. Straipsnių rinkinys, Vilnius, 2004, p. 45–54.

Daugiau istorijų su šiomis žymomis: Istorijos Tautinė ir religinė įvairovė XVI vidurio - XVII a.