Jonas Kristupas Glaubicas ir Vilniaus baroko mokyklos fenomenas
Vilnius dažnai vadinamas baroko miestu. Iš tiesų Vilniaus senamiesčio dominantės yra barokinės bažnyčios, o ypač miesto peizaže išsiskiria dviem lieknais bokštais puoštos šio miesto šventovės. Būtent šie aukšti, grakštūs, kelių tarpsnių bokštai ir įvardinami kaip būdingiausias Vilniaus baroko mokyklos bruožas. Tokiu vardu istoriografijoje vadinama XVIII a. antrame ketvirtyje susiformavusi vėlyvojo baroko architektūros stiliaus atmaina. Jos ištakos siejamos su Vilniaus menine aplinka, o šiai mokyklai priskiriami statiniai buvo paplitę po visą LDK, nuo Žemaitijos iki Mstislavlio bei Polocko. Grakštieji bokštai istoriografijoje vadinti ženklais, žyminčiais senosios Lietuvos valstybės sienas, rytinę katalikybės ir net Vidurio Europos ribą.
„Banguojantis“ Vilniaus architektūrinis reljefas
Tačiau šis ryškus LDK miestų panoramų akcentas nėra vienintelis ir būtinas baroko atmainos elementas. Jau prieškariu Vilniaus baroko mokyklos fenomeną tyrinėję mokslininkai pastebėjo, kad išsivadavus iš bendro įspūdžio ir išanalizavus statinius, galime pamatyti juose daug skirtingų elementų, pvz., fasadų be bokštų, bet „vilnietiškų“. „Vilnietiškumo“ veikiausiai reikėtų ieškoti tik šiai mokyklai būdingose kompozicijose ir dekoravimo motyvuose. Tai – smulkiai skaidyti dekoratyvūs frontonai, profiliuoti, laužyti ar lankstyti karnizai, ritmingas piliastrų pasikartojimas, karpyto kontūro arkos (geriausias pavyzdys – Vilniaus bazilijonų vienuolyno vartai), ažūrinių geležies dirbinių puošyba, įvairiaspalvio dirbtinio marmuro ir stiuko vidaus dekoravimas (Vilniaus Šv. Jono bažnyčios interjeras).
Visų elementų visuma sukūrė savitą, originalią architektūrinę raišką. Vilniaus baroko mokykla tapo savarankiška Abiejų Tautų Respublikos ir Europos baroko atmaina. Pirmiausia ši mokykla siejama su ryškaus meistro Jono Kristupo Glaubico (apie 1700–1767) kūryba. Jonas Kristupas Glaubicas buvo liuteronas, kilęs iš vokiškų kraštų. Į Vilnių jis atvyko 1738 m. ir dirbo iki mirties.
Ar vien tik Jonas Kristupas Glaubicas?
J. K. Glaubico veiklą tyrinėtojai apipynė hipotezėmis. Tyrinėtojai jam priskyrė beveik pusę visų XVIII a. vid. statybų. Šio architekto darbus pastebėjo prieškariu Vilniuje dirbęs menotyrininkas Stanisławas Lorentzas, kuris ištyrė kelis šaltiniais pagrįstus šio architekto bažnyčių ir rūmų statybų darbus bei hipotetiškai priskyrė jam dar keletą. Vėliau meno istorikas Vladas Drėma (po karo aktyviai susirašinėjęs su S. Lorentzu) tapo pagrindiniu „Glaubico mito“ kūrėju.
Įdomybė
Vilniaus baroko architektūra unikali ne tik savo formomis. Ji peržengė tradicinių konfesijų rėmus: Jono Kristupo Glaubico ir kitų Vilniaus kūrėjų dėka baroko meninė kalba plėtojosi ir liuteronų, stačiatikių architektūroje.
„Pagal labai ryškų ir nepakartojamą stiliaus charakterį ir neabejotiną individualų braižą“ V. Drėma priskyrė J. K. Glaubicui net 39 architektūros objektų autorystę. Dar labiau J. K. Glaubico reikšmę pabrėžė istorikas Alfredas Bumblauskas, teigęs, kad architekto „kūrybos trisdešimtmetis yra vienas ryškiausių senosios Lietuvos civilizacijos reiškinių, iki šiol išlaikęs svarbiausio Lietuvos kultūros priklausomybės Vakarų civilizacijai ženklo statusą“, ir iškėlęs jį į reikšmingiausių Lietuvos istorijos asmenų rangą.
Tačiau J. K. Glaubico kai kurių darbų autorystė diskutuotina. 1992 metais lenkų architektūros istorikas Wojciechas Boberskis Vilniuje skaitė pranešimą „Ne vien tik Glaubicas“. Per pastarąjį dešimtmetį buvo „atrasti“ kiti Vilniaus baroko kūrėjai: Juozapas Fontana, Jonas Valentinas Tobijus de Dyderšteinas, Jonas Vilhelmas Frezeris ir kiti. Fontana su Glaubicu net gali dalintis vieno objekto – Stalovičių bažnyčios – autorystę. Bažnyčią statęs J. Fontana pasišalino, neatlikęs visų sutartų darbų, o J. K. Glaubicas baigė statybą. Abu architektai dėl šių statybų atsidūrė vieno teismo procese. J. Fontana dėl neįvykdytų sutarties sąlygų buvo bylos atsakovas, o J. K. Glaubicas liudijo prieš jį ir prašė teismo apginti nuo kolegos rūstybės.
J. K. Glaubico kūrybos žemėlapis
Nepaisant menkai dokumentuotos J. K. Glaubico darbų autorystės, jo vaidmuo kuriant Vilniaus baroko mokyklą neabejotinas. Talentas, produktyvumas ir ryšiai su įtakingais užsakovais suformavo J. K. Glaubico išskirtinumą.
“
Nepaisant menkai dokumentuotos J. K. Glaubico darbų autorystės, jo vaidmuo kuriant Vilniaus baroko mokyklą neabejotinas.
Vos atvykęs į Vilnių ir pradėjęs dirbti liuteronų bendruomenei, netrukus jis buvo pakviestas dirbti katalikams. Savo bažnyčių rekonstrukcijas J. K. Glaubicui patikėjo jėzuitai (Šv. Jono bažnyčia) ir benediktinės (Šv. Kotrynos). Jis dirbo Vilniaus kapitulai (manoma, kad tvarkė katedros varpinę ir projektavo pagrindinio katedros fasado bokštus) ir magistratui (rotušės rekonstrukcija). J. K. Glaubicą samdė ir Vilniaus unitai (Bazilijonų vienuolynas) bei stačiatikiai (Šv. Dvasios cerkvės interjeras).
Ilgainiui J. K. Glaubico veikla apėmė beveik visą LDK teritoriją: jis dirbo Polocke (Šv. Sofijos katedra), Mogiliave (Viešpaties Atsimainymo cerkvė ir vienuolynas), Vitebske (jėzuitų Šv. Juozapo bažnyčia ir kolegija), Žemaitijoje (remontavo Varnių katedrą, statė kunigų seminariją, Žemaitijos vyskupo Antano Dominyko Tiškevičiaus rezidenciją).
“
Šio laiko LDK architektūra, anot S. Lorentzo, buvo „aukščiausio europinio lygio, o drauge turėjo nepakartojamą, savitą raišką“.
Darbų užsakymus dažnai lemdavo geri J. K. Glaubico santykiai su aukščiausiais katalikų, unitų ir stačiatikių bažnyčių dvasininkais. Tai, kad jis buvo pelnęs gerą vardą, liudija Vilniaus vyskupo Mykolo Jono Zenkovičiaus 1761 m. surašytas testamentas. Vyskupas paliko 50 000 auksinų Lydos parapinės bažnyčios perstatymui ir pageidavo, kad darbus atliktų „Glaubicas ar koks kitas geras architektas“.
J. K. Glaubico talentas skleidėsi savitoje Vilniaus aplinkoje, kur po didžiulio 1737 m. gaisro, sunaikinusio didelę dalį miesto, bažnyčios ir rūmai buvo atstatomi, papildant ir modifikuojant senąjį jų pavidalą. Štai Vilniaus Šv. Jono bažnyčios gotikinės struktūros vertikalumą papildė banguotų paviršių ir siluetų dinamika – sukurta originali architektūra. Jono Kristupo Glaubico ir kitų Vilniaus kūrėjų dėka baroko meninė kalba plėtojosi ir kitų konfesijų – liuteronų, stačiatikių – architektūroje. Šio laiko LDK architektūra, anot S. Lorentzo, buvo „aukščiausio europinio lygio, o drauge turėjo nepakartojamą, savitą raišką“.
Lina Balaišytė
