Jeronimas Florijonas Radvila: mecenatas ar tironas?
LDK taurininkas ir didysis vėliavininkas Jeronimas Florijonas Radvila (1715–1760) garsėjo kaip vienas nuožmiausių žmonių Abiejų Tautų Respublikos istorijoje, kaip tironas, valdęs savivale ir smurtu, pasitaikius menkiausiai progai baudęs savo pavaldinius rykštėmis ir kalėjimu.
“
„Tai buvo riboto proto, bet labai įtarus ponas, mėgo viešai demonstruoti didybę, nors iš tiesų buvo šykštus. Labai mėgo pataikavimą ir pagyras.“
Nors buvo įtakingos giminės atstovas ir valdė didelius turtus bei išlaikė didelę nuosavą kariuomenę, didikas netapo reikšminga figūra ATR gyvenime. Jis nesidomėjo viešaisiais krašto reikalais, nesiekė aukštų pareigų, retai lankėsi seimuose ir valdovo dvare, nemokėjo mokesčių ATR kariuomenės išlaikymui. Amžininkai atsiliepė apie jį neigiamai, pvz., Brastos kaštelionas Martynas Matuševičius (1714–1773) atsiminimuose rašė: „Tai buvo riboto proto, bet labai įtarus ponas, mėgo viešai demonstruoti didybę, nors iš tiesų buvo šykštus. Labai mėgo pataikavimą ir pagyras.“ Dėl žiauraus būdo romantizmo epochoje J. F. Radvila buvo demonizuojamas. Rašytojas Ignacas Juozapas Kraševskis (1812–1887) rašė, kad ir šimtui metų prabėgus po kunigaikščio mirties iš lūpų į lūpas buvo perduodami pasakojimai apie daugybę grandinėmis sukaustytų žmonių kaulų, randamų buvusiose Radvilos valdose. Romane „Bialos pilyje“ jis aprašo šią Radvilų rezidenciją kaip tamsiųjų jėgų, išdavysčių ir melo buveinę.
Neregėto masto paminklas… sau
Įdomybė
J. F. Radvila (1715–1760) garsėjo ne tik išskirtiniais meniniais projektais, bet ir tironišku būdu, vertusiu nuo jo sprukti „globojamus“ menininkus: poetas Korytynskis mėgino simuliuoti psichikos ligą, o tapytojas Diuras, siekęs palikti dvarą ir grįžti į Šveicariją, ėmė taip prastai tapyti, anot J. F. Radvilos, „lyg rusų bohomazas, o ne gabus meistras“. Bandęs pabėgti tapytojas Cybulskis buvo įkalintas 4 metams (ir kalėjime toliau vykdė tapybos užsakymus).
Rezidencinis miestas Biala buvo ambicingų Jeronimo Florijono Radvilos meninių sumanymų realizavimo vieta. 1756 metais parašytuose „Dalykuose, kuriais galėčiau nustebinti garbingą svečią“ jis gyrėsi naujaisiais Bialos rūmais ir paveikslų galerija. Kunigaikštis buvo sumanęs pertvarkyti Bialą Brandenburgo miesto Keslino pavyzdžiu. Plane jis numatė sutvarkyti miesto gatvių tinklą ir centrinėje aikštėje pastatyti vieno modelio mūrinius trijų aukštų namus. Aikštėje kunigaikštis ketino pastatyti paminklą sau ir pavaizduoti save kaip raitelį, romėnų karvedį su šarvais, trumpa tunika ir karinės valdžios simboliu rankoje. Figūra turėjo būti pastatyta ant balto marmuro postamento, kurio kampus turėjo puošti 4 belaisvių skulptūros, simbolizuojančios numalšinto valstiečių maišto vadus. Buvo numatyta suprojektuoti ir keturis fontanus, skirtus, kaip kunigaikštis sakė, „miesto poreikiams“.
Toks J. F. Radvilos meninis projektas buvo naujovė ATR teritorijoje. Raitelių statulos čia nebuvo statomos viešose erdvėse net valdovų garbei, nes ideologiškai toks paminklas turėjo išreikšti absoliučią valdžią. Paradoksalu, kad J. F. Radvila, kuris nesidomėjo valstybės reikalais, turėjo didelio politiko ambicijų ir tikėjosi tapti ATR valdovu. Matyt, ambicijos skatino J. F. Radvilą užsakinėti ir daug savo portretų, kuriuos jis kabindavo rūmuose, rotušėse ir net maniežuose.
“
J. F. Radvilą galėtume vadinti beveik visų jo meninių projektų bendraautoriumi.
J. F. Radvilą galėtume vadinti beveik visų jo meninių projektų bendraautoriumi. Planuodamas Bialos pertvarkymą, laiškuose jis nuodugniai aprašė statinių planus, preciziškai apibūdino rotušės puošybai skirtų dailės kūrinių siužetus, surašė psalmių ir himnų, kuriuos turės groti kurantai salėje ir karilijonas rotušės bokšte, pavadinimus. Nepatenkintas iš Varšuvos gautu savo paminklo modeliu, pats nupiešė, kaip paminklo figūros turėtų atrodyti.
Menininkų vergija
Savo dvaruose J. F. Radvila organizavo dailininkų apmokymo sistemą. Atvykėliai būdavo įpareigojami mokyti savo amato vietinius vaikus, o dailininkus J. F. Radvila siųsdavo tobulintis į užsienį. Tiesa, kunigaikštis neretai prievarta laikė dailininkus savo dvare ir vertė pratęsti darbo sutartis. Bandę pabėgti dvaro dailininkai buvo griežtai baudžiami, pvz., tapytojas Cybulskis už mėginimą pabėgti buvo įkalintas 4 metams (ir kalėjime toliau vykdė tapybos užsakymus).
“
Mecenato vardas vargu ar tiktų šiam didikui, jei kalbėtumėme apie jo intencijas, užsakant meno kūrinius, ir santykius su dailininkais.
Suimtas poetas Korytynskis mėgino simuliuoti psichikos ligą, o tapytojas Diuras, siekęs palikti dvarą ir grįžti į Šveicariją, ėmė taip prastai tapyti, anot J. F. Radvilos, „lyg rusų bohomazas, o ne gabus meistras“.
Iš užsienio atvykusius menininkus galėjo slėgti griežta J. F. Radvilos kontrolė, absoliutaus paklusnumo reikalavimas ir dvare tvyrojusi „prūsiškų kareivinių dvasia“. Tačiau ne visi jam dirbę menininkai skundėsi varginga dalia. Štai tūlam italų baletmeisteriui lėšų kunigaikštis negailėjo.
Teatras ypač domino J. F. Radvilą. Savo dvaruose jis suformavo dainininkų ir šokėjų, atvykusių iš Europos, trupes, pastatė teatrui skirtus pastatus, įkūrė bene pirmą visoje ATR baleto ir dainavimo mokyklą Slucke. Teatre kunigaikštis realizavo savo pomėgius, neatsižvelgdamas į oficialaus skonio normas, pvz., savo dvare kunigaikštis kūrė „žemajai“ kultūrai priskirtino šešėlių teatro spektaklius, kuriuose aktoriai net atsisakė vaidinti…
Griežtas ir nuožmus J. F. Radvilos elgesys atrodo priešingas mecenato, kurį tradicinis apibrėžimas skelbia esant turtingą meno bei mokslo globėją ir kuriam įprasta priskirti altruizmą ir dosnumą, paveikslui. Mecenato vardas vargu ar tiktų šiam didikui, jei kalbėtumėme apie jo intencijas, užsakant meno kūrinius, ir santykius su dailininkais. Kita vertus, egocentriškas J. F. Radvilos būdas ir didelės ambicijos paskatino jį imtis naujoviškų, išskirtinių ATR kontekste meninių projektų, sutraukti gausias dailininkų ir amatininkų pajėgas, remti miestiečių ugdymą.
Lina Balaišytė
