„Išsilavinę žmonės ir didikai vartoja lenkų kalbą, svetimšaliai – vokiečių, valstiečiai – lietuvių…“

Taip anuometinę kalbinę situaciją nusakė 1569 m. į Vilnių atvykęs čekų kilmės jėzuitas Baltazaras Hostounskis. Kokia iš tiesų buvo kalbinė situacija Lietuvoje XVI a. II p. – XVII a. I pusėje?

Gimtoji didikų kalba

Lietuvos diduomenė iki XVI a. vid. rašymui ir bendravimui vartojo rusėnų kalbą. Pamažu ją išstūmė lenkų kalba, kurios vartojimą lėmė stiprėjantys Lietuvos ir Lenkijos valstybių ryšiai, bendra parlamentinė, karinė veikla ir abiejų šalių didikų santuokos. 

“

Svarbų vaidmenį lenkų kalbos įsitvirtinimui Lietuvos diduomenėje suvaidino 1543–1548 m. Žygimanto Augusto rezidavimas Vilniuje ir jo vedybos su Barbora Radvilaite (1547).

Svarbų vaidmenį lenkų kalbos įsitvirtinimui Lietuvos diduomenėje suvaidino 1543–1548 m. Žygimanto Augusto rezidavimas Vilniuje ir jo vedybos su Barbora Radvilaite (1547). Tai buvo lemtingas posūkis lenkų kalbai tampant pavyzdine, kurios buvo verta mokytis. Šis besikeičiančių kalbų etapas puikiai atsispindi 1567 m. Žygimanto Augusto laiške Žemaitijos seniūnui Jonui Chodkevičiui: „Gavau Jūsų Mylistos tris laiškus: du rusėniškai ir vieną lenkiškai rašytus.“ Tuo tarpu Radvilų giminėje kalbėti lenkiškai reiškė kalbėti gimtąja kalba. 1564 metais Radvila Juodasis savo sūnui Radvilai Našlaitėliui, išvykusiam į Strasbūrą studijuoti ir vengusiam ten kalbėti lenkiškai, rašė: „Neužmiršk gimtosios kalbos, kad po to sugrįžęs nekalbėtum kaip barzdaskutys Paulius, nes iš tavęs juoksis broliai ir seserys.“ Tad nuo XVI a. II p. dauguma Lietuvos diduomenės giminių rašė ir kalbėjo lenkiškai.

Lietuvos diduomenėje (vėliau ir bajorijoje) įsitvirtinus lenkų kalbai, nuo XVII a. pastebimas vadinamasis „makaronizmas“ – skirtingų kalbų tame pačiame tekste vartojimas. Į lenkiškai rašytą laišką buvo įterpiama lotyniškų žodžių, posakių ar net ištisų frazių. Nuo XVII a. pab. Lietuvoje populiarėjo prancūzų kalba, išliko didikų Radvilų bei Sapiegų prancūziškai rašyti laiškai.

Kalbinė polifonija LDK miestuose

Kitokia kalbinė situacija buvo bajorijos terpėje. Nors Antrasis Lietuvos Statutas 1566 m. kaip valstybinę įteisino rusėnų kalbą, tačiau ir į šį sluoksnį vis labiau skverbėsi lenkų kalba. Dauguma bajorų lenkų kalbos pagrindus gaudavo parapinėse mokyklose, kur buvo reikalaujama, jog mokytojai savo mokiniams teisingai aiškintų šventąją Evangeliją bei Pauliaus laiškus lygiai abiem, lietuvių ir lenkų, kalbomis. Tačiau mokyklų, nuo kurių priklausė bajorų išsilavinimo ir raštingumo lygis, pagausėjo tik XVI a. II pusėje.

Lygiagrečiai lenkų kalba skverbėsi ir į miestietiškų bendruomenių gyvenimą. XVI amžiaus II p. Vilniaus miesto cechų aktai buvo surašyti lenkiškai (20%), lotyniškai (63%) ir rusėniškai (17 %). Tuo tarpu XVII a. I p. lenkiškai surašyti dokumentai sudarė 65%, lotyniškai – 30%, o rusėniškai – 5%. Vadinasi, XVII a. I p. lenkų kalba įsitvirtino ir tarp miestiečių. Dabartinėje sostinėje buvo kalbama ir kitomis kalbomis, nes čia atvykdavo bei įsikurdavo italai, prancūzai, olandai ir kitų tautybių asmenys. 

“

Dabartinėje sostinėje buvo kalbama ir kitomis kalbomis, nes čia atvykdavo bei įsikurdavo italai, prancūzai, olandai ir kitų tautybių asmenys.

Vilniaus daugiakalbystę iliustruoja toks pavyzdys, kai XIX a. pr. Šveicarijoje už vagystę buvo sulaikytas 31 m. vilnietis mėsininkas italas Andreas Ladino, kuris nurodė mokąs rusų, lenkų, italų ir prancūzų kalbas. O štai Kaune, kur gyveno nemaža vokiečių miestiečių, pirklių bendruomenė, buvo bendraujama ir vokiškai. Matyt, panašiai buvo Lietuvos Pajūrio regione. Šiaurės Lietuvoje, dabartinio Lietuvos ir Latvijos pasienio apylinkėse gyvenę lietuvių miestelėnai (galbūt ir valstiečiai) greta vokiečių galėjo mokėti ir latvių kalbą. Tuo tarpu Kėdainiuose, kur buvo įsikūrusi nemenka škotų bendruomenė, veikiausiai buvo galima išgirsti šnekučiuojantis škotiškai. Trakų apskrityje gyvenę karaimai kalbėjo karaimų kalba. Lietuvos miestuose, o vėliau ir miesteliuose apsigyveno ir gausėjo žydų kilmės asmenų, tarpusavyje bendravusių jidiš kalba.

„Žemaičiuojantys“ vokiečių pirkliai

Didžioji dauguma Lietuvos gyventojų (valstiečiai ir miestelėnai) kalbėjo lietuviškai; išliko lietuviškos priesaikos, pamokslai ir kiti tekstai. Tuomet lietuvių kalba neturėjo „oficialios“ valstybinės kalbos statuso, tačiau jos buvo mokomasi net Vilniaus akademijoje, kur veikė lietuvių kalbos besimokančių dvasininkų būrelis. Nors ir nemokėdami lietuvių kalbos, jos statusą puikiai suvokė ir aukšti pareigūnai.

“

Vadinasi, lietuvių kalba tarp kitų kalbų turėjo savo vertę ir net „paklausą“

1567 metais Šiaulių seniūnijos pareigūnas Grigalius Masalskis, būdamas rusėnų kilmės, į tarnybą priėmė iš Gdansko kilusį vokietį Kristupą, kuris turėjo išmokti kalbėti lenkiškai ir lietuviškai, kad galėtų susikalbėti su vietiniais bajorais bei valstiečiais. Lietuvių kalbos mokėsi pirkliai ir amatininkai, kuri jiems buvo naudinga prekyboje. Štai XVIII a. vid. vokiečių kilmės Klaipėdos miesto prekybininkas Johanas Ernestas Šedevaltas rašė laiškus jau išnykusia Klaipėdos krašto žemaičių (donininkų) tarme Rietavo seniūnijos vietininkui Pranciškui Radavičiui. Minėtas prekybininkas gerai mokėjo vokiškai, menkai lenkiškai ir žymiau geriau žemaitiškai… Vadinasi, lietuvių kalba tarp kitų kalbų turėjo savo vertę ir net „paklausą“.

Jonas Drungilas