Iki XVI a. LDK neturėjo sienų linijų?

Kas „nubraižė“ sienų linijas?

XIV–XV a. LDK valstybės teritoriją sudarė gentinių ir politinių žemių vienetai, kurių „pakraščių“ ribos atitiko pirmąsias valstybės sienas. Jas žymėjo upių vagos, „įsispraudę“ ežerai, miškų ir pelkių masyvai, orientaciniai riboženkliai – kalnai, šaltiniai ar dideli akmenys.

“

Delimitaciniai procesai spartino ir „naujos“ valstybinės LDK teritorijos sampratos klostymąsi.

Kartais paribių teritorijų gyventojų intensyvūs kontaktai skatino žymėti ribas detaliau dirbtiniais ženklais – kryžiais medžiuose ir akmenyse. Jei kildavo dideli gyventojų nesutarimai arba karo pavojus, tam tikruose ruožuose būdavo iškasami grioviai. XIV amžiuje Ordino kelių maršrutų į Žemaitiją aprašuose įtvirtinimai vadinami „užvartomis“ ir „griauzdomis“. LDK valdovų Algirdo ir Kęstučio laikais pradėjo klostytis suderintų su kaimyninėmis valstybėmis sienų samprata, nes teritorijų atribojimo klausimai būdavo minimi šalių sutartyse. Štai 1449 m. Maskvos ir LDK taikos sutartyje nurodyta, jog atitinkamos teritorijos turi priklausyti pastarajai, kaip kad buvo valdovo Algirdo laikais. Naujas laikotarpis LDK sienų raidoje buvo XIV a. pab. prasidėjęs sienų nustatymo su Vokiečių ordinu procesas. Vytauto laikais tvirtinosi valstybės sienų samprata, kuri liudijo prasidėjusį perėjimą „linijinio“ sienos suvokimo linkme. Teritorinės savimonės pokyčius patvirtina XVI a. LDK delimitaciniuose (lot. delimitatio – ribų nustatymas) procesuose minimos „senos ir teisingos Vytauto“ sienos.  1398 metų Salyno taikos sutartimi nustatyta ir aprašyta LDK siena su Ordinu. Nors ją žymėjo gamtinių objektų „grandis“, bet tai buvo jau valstybių politinių santykių padarinys. Tarpvalstybiniai delimitaciniai procesai kūrė ne tik „naujas“ sienas, jie spartino ir „naujos“ valstybinės LDK teritorijos sampratos klostymąsi. 1420 metų LDK ir Ordino sienų projekte minima, jog ji turėjo būti matuojama myliomis. Tai rodė, jog kai kuriuose sienų ruožuose klostėsi apgyvendinti pasieniai, kuriuos reikėjo „tiksliau“ atriboti. 1422 metais LDK ir Ordinas sudarė amžinąją Melno taiką. Suderinta valstybių siena buvo aprašyta, o kai kurios atkarpos išmatuotos. Detaliai pažymėtas LDK ir Livonijos sienos Šventosios–Joniškio ruožas 1426 metais. Minima daug dirbtinių ženklų, matavimai myliomis, keliai, kaimai prie sienos.

Nelegalūs sienos „stumdymai“

XV a. LDK vidinė kolonizacija sklido sienų linkme, klostėsi apgyvendinti pasieniai, o sienų ženklinimas darėsi vis detalesnis. XVI amžiaus pirmoje pusėje įvyko nauja LDK delimitacinių procesų banga, kuri įtvirtino valstybės vakarinių sienų formavimo procesą. Sienos buvo ne tik nustatomos, bet ir atnaujinamos. Dėl sparčiai įsibėgėjusios šalies vidinės kolonizacijos daugelis teritorijų prie valstybės sienos buvo apgyvendintos. Atsiradus kolonizuotiems „pasieniams“, tvirtinosi valstybės sienų „linijų“ samprata. Susidarė sąlygos kaimyninių šalių gyventojams, plečiant dirbamas žemes, skverbtis į pasienių miškus, skyrusius valstybių teritorijas. Įvykdavo jų interesų sankirtos, kildavo nesutarimai dėl nelegaliai kolonizuotų žemių priklausomybės. Pasienių kolonizacijos eigą atskleidžia gyventojų skundai, jog kitų šalių gyventojai neteisėtai užima LDK žemes, miškuose medžioja žvėris, žvejoja ežeruose ir net grobia žmones. Valstybės pareigūnai spręsdavo kaimyninių šalių gyventojų nesutarimus, tikrindavo ir papildomai ženklindavo sienas, taisydavo senus jų ženklus, detaliai juos aprašydavo. 

LDK sienomis rūpinosi įvairios socialinės grupės. Jei sienas žymėję pareigūnai suabejodavo valstiečių arba jų pono liudijimais, gyventojai kaip įmanydami įrodinėdavo savo „teisingas“ ribas ir prie jų prisiekdavo. Teigdavo, jog siena, prie kurios gyvenama, nustatyta dar Vytauto, Švitrigailos ar kitų valdovų laikais. Siekta pademonstruoti, jog „teisinga“ siena nustatyta valdovo, o ne nelegalios kolonizacijos metu. Pavykus tai įrodyti, pareigūnai pasienio gyventojų valdų riboženklius įteisindavo „valstybiniais“ ir aprašydavo. Remiantis ankstesniais sienų aprašais būdavo tikrinamos sienos, nes siekta „suvaldyti“ nelegalią kolonizaciją pasieniuose ir neleisti „stumdyti“ sienos. XVI amžiuje apgyvendinti pasieniai „praktiškai“ įtvirtino valstybės sienos funkcijas. Aprašuose beveik nuolat būdavo minimi apgyvendinti pasieniai.

Sienos ribojo žemes, bet ne žmones

1564–1566 m. LDK įvykdyta teismų ir administracijos reforma. Valstybės teritorija suskirstyta į vaivadijas ir pavietus, nustatytos ribos, dalis jų atitiko ir valstybės sienas. Valstybių sienų apsauga ir priežiūra pradėjo rūpintis vietos administracijos pareigūnai. Jie registruodavo valstybės sienų pažeidimus, kaimyninių šalių gyventojų skundus ir juos spręsdavo. Štai 1586 m. įsiplieskusį ginčą tarp Orechovo kaimo (LDK) ir Šacko kaimo (Lenkija) gyventojų dėl ribų, kurios atitiko valstybių sienas, nagrinėjo abiejų valstybių pakamario teismo (šis teismas sprendė žemės bylas, žemės dalijimąsi tarp įpėdinių) teisėjai ir kiti valdovo paskirti pareigūnai. Teismo procese liudijo abiejų šalių pasienio kaimų gyventojai. Remiantis jų liudijimais, buvo derinama valstybės siena.
Tokie atvejai rodė, jog dažnai valstybių teritorijas skyrusios sienos turėjo „linijinių“ sampratą, nes ten, kur jų nebūdavo, kildavo gyventojų konfliktai. Valstybės sienos kontroliavo vidinės kolonizacijos sklaidą. 

Tuo tarpu tarpvalstybinės politikos kontekste sienos žymėjo atitinkamos valstybės teritorijos teisinį statusą. Jei kitos šalies pasiuntinys norėdavo oficialiai peržengti sienas ir saugiai keliauti per LDK teritoriją, jam reikėdavo gauti valdovo sutikimą. Todėl kaimyninių valstybių valdovai prašydavo leidimo, tačiau ne visada jis būdavo suteikiamas.

Tomas Čelkis

Literatūra: T. Čelkis, Nuo teritorinio ruožo prie linijos: sienų sampratos pokyčiai Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje XIV–XVI amžiuje // Lietuvos istorijos studijos, t. 22. 2008, p. 58–73.