Grobiamieji žygiai – verslo rūšis
Lietuviai istorijos arenoje pasirodė kaip karių tauta. XII amžiaus pab. prasidėję lietuvių grobiamieji žygiai tęsėsi per visą XIII ir XIV amžių. Iš pradžių lietuvių kariaunų aktyvumas koncentravosi ties Dauguvos upe, nuo pirmųjų XIII a. dešimtmečių išilgai Lovatės ir Dnipro aukštupio. Tokios sritys pasirinktos neatsitiktinai, nes šiomis upėmis driekėsi to meto reikšmingiausi prekybos keliai. Svarbiausias lietuvių žygių motyvas buvo grobis. Kuklus Lietuvos žemdirbystės lygis, miestų nebuvimas, krašte menkai išplėtota prekyba ir infrastruktūra negalėjo patenkinti lietuvių diduomenės apetito turtui, prestižui, galiai ir valdžiai. Todėl pasirinktas lengviausias ir greičiausias praturtėjimo kelias. Panašiai elgėsi germanų gentys Didžiojo tautų kraustymosi metu, vėliau – Skandinavijos vikingai. Vienu metu su lietuviais savo didžiąją imperiją sukūrė mongolai, pradėję nuo vietinės reikšmės grobio ir keršto žygių.
Greitas būdas praturtėti
Grobiamieji žygiai turėjo ne tik karinį, bet ir socialinį bei ekonominį aspektus. Grobiamieji žygiai leido kariams patiems išsimaitinti ir turtėti tolesnių kaimynų sąskaita. Lietuvos nuošalumas nuo svarbių prekybos tikslų, stiprių politinių galios centrų kaimynystėje nebuvimas X–XI a. sutrukdė tuo metu naujai besikuriančioms Lenkijos ir Rusios valstybėms įtraukti lietuvių žemes į savo politinę ekonominę orbitą.
“
Grobiamieji žygiai leido kariams patiems išsimaitinti ir turtėti tolesnių kaimynų sąskaita.
Tas pats Lietuvos nuošalumas neleido įgyvendinti efektyvių baudžiamųjų priemonių prieš lietuvių žemes. Tokia geopolitinė padėtis lėmė, jog žymiai dažniau lietuviai užpuldavo rusėnų žemes, negu pastarieji – lietuvių. Toks galios balansas leido lietuviams nuo XIII a. vid. pereiti prie teritorinės ekspansijos ir diegti labiau civilizuotas Rusios žemių išnaudojimo formas. Kalbant apie Lietuvos valdžiai nepajungtas ir priešiškai nusiteikusias Rusios žemes, grobiamieji žygiai kėlė grėsmę kaimynams tol, kol Lietuvos ekspansija povytautiniais laikais sustojo.
Baisiausias latgalių košmaras
Pirmieji lietuvių grobiamųjų žygių siaubą pajuto kaimyninės žiemgalių, sėlių, latgalių, lyvių ir estų gentys. Atrodo, kad labiausiai nuo lietuvių kentėjo latgaliai. Štai ką byloja kronikininkas Henrikas Latvis: „Tuo metu lietuviai taip pranoko visas šiose žemėse gyvenančias gentis, ir priėmusias krikščionybę, ir likusias pagonimis, kad mažai kas turėjo drąsos gyventi savo kaimuose, labiausiai latgaliai.
“
Pirmieji lietuvių grobiamųjų žygių siaubą pajuto kaimyninės žiemgalių, sėlių, latgalių, lyvių ir estų gentys.
Pastarieji, palikę savo namus, visuomet ieškodavo priebėgos miškų tankmėje, bet net taip nuo jų nepasprukdavo, nes lietuviai, visą laiką spęsdami jiems pinkles, miškuose sučiupdavo juos, vienus žudydavo, kitus vesdavosi nelaisvėn į savo žemę ir atimdavo iš jų visą turtą.“ Iš archeologinių radinių matyti, kad tuo metu šių dienų Latvijos teritorijoje ryškiai pasikeitė galvijų ir kiaulių kiekybinis santykis: karvės, jaučiai ir avys kone išnyko, o įprastos tapo kiaulės. Tokį pokytį bandoma aiškinti tuo, kad kiaulių neįmanoma išsiginti.
Kai kuriuos čiabuvius, nuolat jaučiančius grėsmę, aplankydavo baugūs regėjimai. Vienas lyvis taip paaiškino, kodėl vietiniai bijo su juo susitikti: „Mačiau lyvių dievą, kuris išpranašavo mums ateitį. Tai buvo iš medžio nuo pusės aukštyn ištįsęs pavidalas, kuris pasakė man, kad rytoj atžygiuos lietuvių kariuomenė.“ Kunigas suprato, kad ši pranašystė negali būti tikra, „nes tuo rudens laiku nebuvo kelio, kuriuo lietuviai galėtų atžygiuoti“. Vaizdai primena tamsiuosius tarpgentinius santykius Afrikos ar Pietų Amerikos žemynuose.
Nauji kaimynai – naujas grobis
Įdomybė
XII a. pab. – XIV a. nuo lietuvių grobiamųjų žygių kentėjo visi kaimynai, tačiau labiausiai siaubtos latgalių gentys. Iš archeologinių radinių matyti, kad tuo metu šių dienų Latvijos teritorijoje ryškiai pasikeitė galvijų ir kiaulių kiekybinis santykis: karvės, jaučiai ir avys kone išnyko, o įprastos tapo kiaulės. Tokį pokytį bandoma aiškinti tuo, kad kiaulių neįmanoma išsiginti.
Grobiamųjų žygių aukomis tapdavo ne tik žmonės, bet ir bet koks vertingesnis daiktas. Štai 1201 m. į žiemgalių kraštą žygiavę lietuviai skubiai patraukė atgalios, nes gavo žinią apie Polocko kunigaikščio įsiveržimą į savo žemes. Nors ir skubėjo, nepraleido progos atimti drabužius iš Rygos vyskupo žvejų. Vokiečiams įsikūrus Livonijoje ir pastačius pirmas bažnyčias, jos tapo lietuvių susidomėjimo objektu. Beje, pirmąjį lietuvių kalbos garsą užrašė kronikininkas Henrikas Latvis kaip tik tokio apsilankymo metu. 1207 metų Kalėdų išvakarėse lietuviams siaubiant Kubeselės kaimą, vietiniai kunigai nenutraukė mišių, nors jų parapijiečiai ir išbėgiojo. Baigus mišias ir spėjus paslėpti brangius daiktus zakristijoje, į bažnyčią įžengė vienas lietuvis, bet pamatęs, kad ant altoriaus nėra nieko, kas jam tiktų, iš nuostabos teištarė: „Ba!“ Ir nuskubėjo kitur ieškoti grobio.
XIII a. pr. lietuvių aktyvumas plėšiant kaimynų žemes rodo, kad ši veiklos rūšis buvo svarbi. Būtent ji leido to meto aukštuomenei greitai sukaupti reikiamą turto kiekį, kuris garantuotų prestižą ir autoritetą. Be turto politinė valdžia neįmanoma. Tai leido įgyti politinę įtaką ir koncentruoti valdžią savo rankose. Lietuvos ir kaimyninių šalių (pvz., Lenkijos ar Rusios) istorijos rodo, jog valstybės susikūrimas siejamas su monarchinės valdžios įsitvirtinimu konkrečioje teritorijoje. Tik tada atsiverdavo galimybės plėtoti labiau civilizuotus santykius su kaimynais, o valdovams kildavo naujų uždavinių: ne tik rūpintis savo krašto gynyba, bet ir vykdyti teisingumą, rūpintis svetimšalių apsauga, papildomais pajamų šaltiniais iš prekybos, muitų ir panašiai.
Darius Baronas
