ePaveldas Naktinis Dieninis

Garbės supratimas

XVII a. garbė tarp kilmingųjų LDK gyventojų, kaip ir daugumoje Europos šalių, buvo vertinama kaip svarbiausia šio luomo vertybė. Ji buvo suvokiama kaip asmeninis (šeimos, giminės, valstybės, tautos ir pan.) geras vardas, kurį buvo galima suteršti žodžiu, raštu, veiksmu ar kitokiu būdu, kaip pasirodydavo įžeistam. Didikai ir šlėktos, nors ir ne taip dažnai kaip Vakaruose, garbę gindavo dvikovose ginklais, nors III Lietuvos Statutas (11 sk. 14 str.) dvikovas, kaip kenksmingą paprotį, draudė. Tik ypatingais atvejais jas galėjo leisti valdovas, o kariuomenėje – didysis etmonas. Už kvietimą dvikovon ir už sutikimą joje dalyvauti bei sužeidimus buvo numatytos piniginės bei kalėjimo bausmės, o už nužudymą dvikovos metu grėsė mirties bausmė. Atsisakiusiems stoti į dvikovą buvo žadama valdovo globa, jie buvo kviečiami duoti dvikovų iniciatorius į teismą dėl įžeidimo ir noro pasikėsinti į jų gyvybę.

Bajoriškas dvikovų etiketas

Įdomybė

Garbės įžeidimas – nuoskauda, kurios bajoras lengvai nepamirš. Užgautas orumas buvo ginamas teismuose arba dvikovose. Lenkų šlėkta J. Pasekas 1660 m. pavasarį baltarusių žemėse, laukdamas žygio lauko stovykloje, po linksmybių turėjo per vieną vakarą susikauti su trimis tarnybos draugais, bet „tada tokia buvo bloga diena, kad net penkiolika dvikovų įvyko įvairiose vėliavose“ (daliniuose).

Vis dėlto į savo garbę ir jos gynimą kilmingieji žiūrėjo jautriai, bet ne visada iškart šokdavo kautis, dažniau subtiliai iššaukdavo priešininką į dvikovą. Tokio iššūkio pavyzdys yra dvikovų mėgėjo, kunigaikščio Boguslavo Radvilos gyvenimo pabaigoje (1669 07 01) nusiųstas laiškelis LDK kancleriui Kristupui Pacui: „Kadangi Jūsų Malonybė (…) nenorėjote palikti ramybėje mūsų ir atstatyti mūsų nepagrįstai paliestos garbės, mums už sveikatą brangesnės, norime ją apginti ginklu, kaip tą daryti leidžia mums ir pats [LDK] Statutas (?!), ir įžeista garbė. Tad šiuo laišku kviečiame Jūsų Malonybes, kad su šviesiuoju Vilniaus ponu [Mykolu Kazimieru Pacu], kadangi abu mus neteisėtai užsipuolėte, taigi kad Jūsų Malonybė su manimi, o šviesusis Vilniaus ponas su jo malonybe kunigaikščiu ponu pakancleriu [Mykolu Kazimieru Radvila] rytoj apie 4 val. ryto mums prisistatytumėte į tą pačią vietą ir lauką tarp Gribovo ir Černiakovo raiti ir ginkluoti, ir kautumėtės pistoletais; kiekvienas atvykite su ne daugiau kaip penkiais žmonėmis, nes ir mes ne daugiau kaip penkiese atvyksime, t. y. kiekvienas iš mūsų lauks Jūsų su keturiais bičiuliais, susietais riterio garbės žodžiu, slaptai, jei ir kuris kam nors mus išduos, neteks riterio garbės; paminėtus riterius pasitelkę tik liudytojais, gavę satisfakciją, jei norėsite, liksime Jums palankūs broliai.“

Eiliniai šlėktos taip nedelsdavo, jie reikalus spręsdavo greitai ir efektyviai, pvz., lietuvių šlėkta J. V. Počobutas Odlanickis, dvikovų mėgėjas, 1660 08 15, laukdamas kautynių su maskvėnais ties Basios upe, baltarusių žemėje, stojo į dvikovą dėl garbingos vietos husarų vėliavos „sąraše su tarnybos draugu, ponu Kazimieru Jurevičium. 

“

Su juo susikapojom, daviau jam vieną kartą į kaktą, kad net kūliais persivertė ir kauliukus po to iš kaktos išiminėjo.

Su kuriuo stipriai susikapojom ir nukirtęs jo kardo rankenos skersinį būčiau jį su Dievo malone nugalėjęs, jei neprišokę tarnybos draugai, kurie sukilę norėjo mane sukapoti, bet kitų vėliavų kariai prišoko ir neleido. Dėl tos dvikovos išlaikiau savo sąrašo vietą ir gerą reputaciją tarp savo pagrindinių neprietelių, tarnybos draugų.“ Po metų (1661 11 30) jis vėl kovėsi: „Šv. Andriaus dieną iškvietė mane Ponas Kristupas Šumskis, kairiarankis, tarnybos draugas, pats būdamas kaltas, į dvikovą. Su juo susikapojom, daviau jam vieną kartą į kaktą, kad net kūliais persivertė ir kauliukus po to iš kaktos išiminėjo. Ir jei ne veltinis, apsuktas turbanu, tai nors smegenys neištiško. Keli draugai tai stebėjo ir paliudijo, kad šiam nieko skolingas nebuvau, bet prašiau jo, kad man duotų ramybę. Šis visą laiką manęs nemėgo, o Dievas tokių nemyli, bet prie teisiojo [savo malonę] apsistoja.“

Kad stovyklose laukiant veiklos ir lėbaujant dažnai kildavo nesutarimų, muštynių ir dvikovų, rodo ir lenkų šlėktos J. Paseko atsiminimai, kuris 1660 m. pavasarį baltarusių žemėse, laukdamas žygio lauko stovykloje, po linksmybių turėjo per vieną vakarą susikauti su trimis tarnybos draugais, bet „tada tokia buvo bloga diena, kad net penkiolika dvikovų įvyko įvairiose vėliavose“ (daliniuose).

Špagas kryžiuodavo ir miestiečiai

Nesvetimas garbės supratimas būdavo ir miestiečiams, kurie ją kartais gindavo dvikovose, bet dažniau muštynėse ir teismuose. Štai solidus pirklys Danielius Hartmanas vienose vestuvėse 1663 m. „be jokios priežasties plūdo ir įžeidinėjo“ Jokūbą Desausą, kitą vilnietį pirklį. Rytdienai kvietė jį į dvikovas: vieną kartą su špagomis, o kitą – ant žirgų su pistoletais. Iškviestasis mąstė blaiviau, „iš dalies vadovaudamasis įgimtu sveiku protu, iš dalies Dievo priesakais ir priimtus įstatymus prisimindamas bei žmonių patarimų klausydamas“, nesuteikė priešininkui galimybės kautis, bet patenkinimo už savo nuoskaudas ir įžeidimus pareikalavo teisiniu keliu (AVAK, T. XX, nr. 276).

Okupacijos metu (1658 07 17) vilnietis Jonas Poradničius skundė balnių Andrių Harasimovičių, jog šis, būdamas girtas, be priežasties jį „viešai prie žmonių kandžiais ir dorai garbei kenkiančiais žodžiais įžeidinėjo, plūdosi, gėdino, prieš motiną burnojo, sakydamas, kad toks ir toks esi, negarbingai pradėtas sūnus, net jo žmoną nedora ir ragana apšaukė“, o vėliau dar pagrasino, kad atsiųs ką nors su juo susidoroti. Netrukus pas nukentėjusįjį atėjo maskvėnų kareivis, kuris pasakė, kad „balnius man davė 30 kapeikų, kad tau šlovę nuplėščiau ir sumuščiau, tu duok man daugiau, jei nenori būti sumuštas ir su nuplėšta garbe“. Bet J. Paradničius nusprendė kreiptis į teismą (MOLŠ, T. I, n. 164).

Vilniečiai net maskvėnų okupacijos metu tarpusavio ginčus kartais spręsdavo ir tokiu XVII a. kilmingiesiems įprastu ginklu kaip špaga. Kartais net šeiminiai nesutarimai būdavo pateikiami kaip garbės ir orumo įžeidimai. Pvz., 1659 01 09 vilnietis pirklys miesto teisme apskundė savo svainį, kitą pirklį, kad šis jį, niekuo neprasikaltusį, privačiai bei viešai įžeidinėjo, šmeižė, o skriaudėjo tarnai pagrobė malkas, todėl jis norįs teisme aiškintis. 

“

Vilniečiai net maskvėnų okupacijos metu tarpusavio ginčus kartais spręsdavo ir tokiu XVII a. kilmingiesiems įprastu ginklu kaip špaga.

Arba jau po miesto išvadavimo (1660 12 10) pamotė skundė savo velionio vyro, burmistro, sūnų, jog šis ne tik neįsileido jos į vyro namus, bet dar „ją plūdo, įžeidinėjo, vartodamas labai įžeidžiančius ir jos garbei kenkiančius žodžius, be to, grasino jos sveikatai ir siekė kardo“, todėl norinti su juo bylinėtis. Kita pamotė padavė į teismą savo posūnį už tai, kad šis „nepagrįstai mane kaltina, šmeiždamas mane ir savo tėvą, jo žmoną piktadare vadindamas. Todėl dėl šios man nuplėštos garbės, apkaltinus piktadaryste, norinti su savo posūniu“ teistis. Be rietenų ir garbės įžeidimų kartais neapseidavo ir amatininkų cecho susirinkimai, pvz., 1659 02 10 po siuvėjų susirinkimo skundėsi tuometinis cecho vyresnysis, jog kai kurie cecho nariai susirinkimo metu jį „įžeidinėjo, plūdosi, barėsi“. Todėl  „dėl šio žodinio pasikėsinimo į garbę, įžeidimo ir šmeižto“ norįs teistis (MOLŠ, T. I, nr. 91, 236, 333, 371, 259).

Miestiečiai turėjo ir tautos garbės supratimą, pvz., 1662 m. keli vilniečiai atėjo skųstis lenkų šlėkta J. Ch. Paseku po kautynių su juo apleistame name. Jie sakė, kad „labiausiai mums skaudu, kad pasitraukdamas iš tų namų ant sienos užrašė tokį eilėraštį, kuris mūsų tautą įžeidžia“.

Elmantas Meilus

A. Ragauskas, Vilniaus miesto valdantysis elitas XVII a. antrojoje pusėje (1662–1702 m.), Vilnius, 2002, p. 402–403.

Daugiau istorijų su šiomis žymomis: Istorijos Kasdienybė XVI vidurio - XVII a.