Drabužiai ir avalynė
Įdomybė
XIII–XIV a. nebuvo nė vieno kišenvagio. Tačiau šis socialinės sanklodos privalumas tuomet nebuvo tinkamai įvertintas, nes apskritai nežinota kišenių. Jas atstojo tiek suaugusių, tiek vaikų dažniausiai prie diržo ar juostos nešioti odiniai kapšeliai.
Kaip apsirėdęs XIII–XIV a. lietuvis pasitikdavo rytą, galime spręsti tik iš įvairių „antrinių“ šaltinių – archeologinių tyrimų rezultatų, fragmentiškų istorinių duomenų. Ikonografinė medžiaga, vaizduojanti to meto aprangą, yra skurdi. Tai – kunigaikščių antspaudai, mūšio scena su lietuvių kariais XIV a. I p. kolonos kapitelio reljefe, saugoma Marienburgo pilyje, ir bronzinės Gniezno (Lenkija) katedros durys (apie 1170–1180 m.), vaizduojančios prūsų karius keliose misionieriaus šv. Adalberto gyvenimo scenose. Tačiau šie įtakoti to meto vaizduojamojo meno kanonų šaltiniai leidžia kalbėti tik apie galimą karių ir aukščiausio luomo didikų – kunigaikščių aprangą. Kunigaikščiai antspauduose dažniausiai vaizduojami kaip kariai, dėvintys riterių aprangą. Vytautas majestotiniame antspaude pavaizduotas vilkintis ilgą palaidinę (tuniką) ir apsiaustą su kailine pelerina. Didikų aprangos elementus ir stilių diktavo to meto europinės mados. Puošnūs ir spalvingi drabužiai, gausybė papuošalų turėjo pabrėžti išskirtinę padėtį visuomenėje, atitikti aukštus reprezentacinius reikalavimus. Prabangių, matyt, šilko ar aksomo audinių rietimų ir drabužių atgabendavo pirkliai. Rietimų plombų aptikta Vilniaus Žemutinėje pilyje, Trakuose, Kernavėje. Pagal surastą plombą nustatyta, kad Kernavę audinio rietimas pasiekė net iš Venecijos apylinkių.
Kaip rengėsi ir kokia avalyne džiaugėsi eiliniai to meto bendruomenės nariai, atskleidžia archeologinių tyrimų rezultatai. Organinės kilmės audiniai ir odos gaminiai užsikonservavo ir iki mūsų dienų išliko, prigludę prie tuo metu į kapus gausiai dėtų žalvarinių dirbinių. Tai leidžia rekonstruoti pagrindinius to meto aprangos elementus, audinių tipus, net spalvas ir joms išgauti naudotus dažiklius.
Puošyba – pagal skonį ir galimybes
Audiniai drabužiams siūti naudoti dviejų tipų – augalinės kilmės (lino ar kanapės pluošto) ir vilnoniai. Archeologų gausiai aptinkami verpstukų smagračiai rodo, kad kiekviena bendruomenės narė buvo puiki verpėjėlė. Audinius XIII a. pradėta austi ne vertikaliomis, o horizontaliomis staklėmis.
“
Archeologų gausiai aptinkami verpstukų smagračiai rodo, kad kiekviena bendruomenės narė buvo puiki verpėjėlė.
Tai ženkliai paspartino audimo procesą, suteikė galimybę pasigaminti kokybiškesnių, įmantriais raštais išmargintų audinių. Jau nuo VII a. baltų kraštuose išplinta nedidelių keturkampių lentelių pagalba pintos įvairiaspalvės juostos. Valstybės priešaušryje ši technika tapo populiari, sudėtingo rašto juostos puošė drabužių pakraščius, platesnės naudotos drabužiui sujuosti. Nustatyta, kad verpalams dažyti naudoti įvairios kilmės mėlynos, raudonos, geltonos ir juodos/rusvos spalvos dažikliai. Mėlynai spalvai išgauti naudota dažinė mėlžolė, raudonai – dažinė raudė arba Galium genties augalų šaknys, geltonai – dažinė razeta arba ramunė. Kai kuriuos augalus reikėdavo atsivežti iš tolimesnių kraštų.
Vyrų ir moterų mados
Pagrindiniai moterų drabužiai buvo marškiniai, sijonai ir prijuostės. Marškiniai – susiūti iš balto lininio audinio, uždari, velkami per galvą, su prakarpėle priekyje susegama saga arba surišama raišteliais. Rankovės buvo ilgos, retkarčiais papuoštos apyrankėmis. Lininį arba vilnonį ilgą sijoną priekyje dengė puošni įvairiaspalvė prijuostė. Yra duomenų, kad sijoną atstodavo ilgas audinys, susuktas aplink juosmenį, permestas per petį ir po krūtine suveržtas juosta.
“
Galvos danga atspindėjo moters socialinį arba šeiminį statusą.
Moterys dėvėdavo ir išeiginius viršutinius marškinius – palaidines. Rečiau odinis diržas, dažniau pintinė juosta juosdavo liemenį, prie jų būdavo prikabinamas peiliukas arba kapšelis. Dažnas viršutinis drabužis būdavo vilnonė skara. Neatsiejama moters kostiumo dalis – papuošalai. XIII–XIV a. anksčiau dėvėtas antkakles keičia kaklo apvaros iš stiklo karoliukų bei įvairių tipų kabučių. Ypač išpopuliarėjo krūtinę puošusios apskritos segės, naudotos ir pasagėlės formos segės. Vis rečiau moterys puošėsi apyrankėmis, tačiau pamėgo įvairiausių formų žiedus, kurie puošė net po kelis abiejų rankų pirštus. Galvos danga atspindėjo moters socialinį arba šeiminį statusą. To meto kapuose aptikta puošnių apgalvių, pagamintų iš nedidelių, kartais ir paauksuotų plokštelių, puošusių moters kaktą. Beje, tik XIV a. pradėjo plisti iš rytinių kaimynų atkeliavusi auskarų nešiosenos tradicija.
Vyrų pagrindiniai drabužiai būdavo lininiai marškiniai, palaidinės bei kelnės, juosmenį kartais juosdavo odiniu diržu. Manoma, kad kelnės būdavo ilgos, siauros, aplink blauzdas apsukamos apyvarais. Per šalčius dėvėti vilnoniai švarkai bei ilgos sermėgos, nuo didesnių speigų vyrus ir moteris gelbėjo kailiniai.
Praktiški aksesuarai
XIII–XIV a. nebuvo nė vieno kišenvagio. Tačiau šis socialinės sanklodos privalumas tuomet nebuvo tinkamai įvertintas, nes apskritai nežinota kišenių. Jas atstojo tiek suaugusių, tiek vaikų dažniausiai prie diržo ar juostos nešioti odiniai kapšeliai. Vyrai juose laikydavo kasdienius dažnai praverčiančius daiktus – geležinį skiltuvą su titnago gabalėliu, skustuvą, galąstuvėlį, vėliau ir nedidelio nominalo pinigėlius. Moterų kapšeliuose neretai aptinkami simboliniai raktai, verpstukai, kiti smulkūs namų apyvokos daiktai. Tik nuo XIII a. drabužiams susegti pradėtos naudoti sagos. Tai buvo nedidelės žalvarinės apvalios sagutės su kilpele. Anksčiau, matyt, jas atstodavo įvairūs raišteliai.
“
Tik nuo XIII a. drabužiams susegti pradėtos naudoti sagos.
Avalynė siūta iš stambiųjų raguočių, kartais avies ar kitų gyvūnų odos, siūlėms susiūti naudoti siūlai iš liepos karnos bei siauri odos dirželiai. Prieš tai odą išdirbdavo augaliniu-alūniniu arba tik augaliniu rauginimo būdu. Populiariausias apavo tipas – primityvaus raukimo arba ažūrinės naginės. Sudėtingesnės konstrukcijos avalynė – kulkšnis dengiantys auliukiniai batai. Puošnesni jų dekoruoti siūlais išsiuvinėtu ornamentu arba smulkiais stiklo karoliukais. Pastebėta, kad XIII–XIV a. vaikams rytais nereikėdavo sukti galvos, kur kairė ar dešinė, nes visi batai siūti simetriški.
Gintautas Vėlius
