Didžiojo valdovo žmona Ona Vytautienė, arba Pirmasis muzikos instrumentas Lietuvoje
Ona buvo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto pirmoji žmona. Jos kilmė, kaip ir daugelio Lietuvos kunigaikščių žmonų, nėra tiksliai žinoma. Vieni tyrinėtojai ją laiko Smolensko kunigaikščio Sviatoslavo Ivanovičiaus dukterimi, kiti – lietuvių kunigaikščio ir Vytauto bendražygio Sudimanto iš Eišiškių seserimi. Daugiau pagrindo esama manyti, kad ji kilo iš Smolensko, o šios vedybos, įvykusios apie 1375 m., buvo viena iš Lietuvos valdančiojo elito priemonių, įsitvirtinant didelėje ir strategine prasme svarbioje rusų kunigaikštystėje. Netiesiogiai nuo vaikystės išpažintą krikščionių tikėjimą patvirtina vėlesni liudijimai apie Onos pamaldumą. Tiesa, po Lietuvos katalikiško krikšto ji, kaip Vytauto žmona, iš stačiatikybės turėjo pereiti į katalikybę.
Legendinis Vytauto pabėgimas
Ona suvaidino svarbų vaidmenį Vytauto gyvenimo istorijoje. Labiausiai pagarsėjo Lietuvos metraščiuose užfiksuotas pasakojimas, kaip jos pagalba Vytautas 1382 m. pabėgo iš Jogailos nelaisvės.
“
Su jos pagalba Vytautas pabėgo iš Jogailos nelaisvės.
Metraštyje rašoma: „Didysis kunigaikštis Vytautas griežtai saugomas sėdėjo Krėvos pilies menėje, o dvi moterys vaikščiojo patalo kloti į kunigaikštienės menę, stebimos sargybinių. Ir didžioji kunigaikštienė išgirdo iš žmonių, kad jei didysis kunigaikštis Vytautas ilgiau sėdės nelaisvėje, jam nutiks taip, kaip ir tėvui. Ir tuomet ji jam štai ką patarė: kai ateis tos moterys vėl patalo kloti, tegu jis apsirengia vienos iš jų drabužiais ir išeina su kita. Vytautas paklausęs žmonos patarimo, apsirengė vienos moters drabužiais, išėjo su kita ir, nusileidęs iš pilies, pabėgo pas vokiečius į Prūsiją“. Ši Vytauto „persirengimo istorija“ kartais perdėm romantizuojama, kartais laikoma anekdotiniu pasakojimu. Tačiau siužetas sutinkamas ankstyviausioje Lietuvos metraščių dalyje, rašytoje dar Vytauto laikais (gal net jam diktuojant), todėl galima manyti, kad ši pabėgimo istorija ne tik buvo gerai žinoma amžininkams, bet ir lėmė Onos vertinimus. Deja, nežinome, kaip iš Krėvos ištrūko pati Ona, šiaip ar taip, ji vėliau lydėjo Vytautą jo politinėje tremtyje Ordino žemėse.
Kunigaikštienės pėdsakai didžiosios politikos metraščiuos
Apie didžiosios kunigaikštienės politinę įtaką galima spręsti iš kronikų, laiškų ir tarptautinių sutarčių. Ona dviem dokumentais patvirtino 1392 08 05 Astravos sutartį tarp Jogailos ir Vytauto, kuriuose Jogailai ir Jadvygai garantavo už savo vyrą. Netrukus po to Jogaila jai iš Krokuvos siuntė dovanų kelis brangius žiedus.
“
Apie Onos politinę įtaką galima spręsti iš įvairių metraščių.
1398 metais ji dalyvavo sudarant Vytautui itin svarbią Salyno taikos sutartį su Ordinu. 1400 metais su gausia delegacija (minima 400 arklių palyda) atliko piligriminę kelionę po Prūsijos šventas vietas, aplankydama šv. Dorotėjos iš Montau kapą Marienverderyje. Šios kelionės metu jai buvo dovanotos kelios knygelės su šv. Dorotėjos gyvenimo aprašymu. Tai netiesiogiai liudija apie jos išsilavinimą.
Ordino pažadas globoti ir ginti
Įdomybė
Intriguoja viena Onos gyvenimo detalė. 1408 metais didysis magistras Ulrichas Jungingenas atsiuntė Onai išskirtinę dovaną. Tai buvo vienas pirmųjų Europoje klavišinių muzikos instrumentų – klavikordas. Pirmąkart vos prieš dešimtmetį (1396) paminėtas instrumentas atkeliavo į Lietuvos didžiųjų kunigaikščių dvarą. Nežinome, kodėl Ordino vadovas Onai parinko tokią dovaną. Muzikos kapela ir atskiri muzikantai sutinkami tiek Ordino magistro, tiek Lietuvos valdovų aplinkoje. Galima spėti, kad į rūmus būdavo kviečiamas muzikantas ir kunigaikštienė trumpindavo laiką prie klavikordo, laukdama iš ilgų kelionių grįžtančio vyro, kuris, kaip pasakoja kronikininkai, pas žmoną skubėdavo lyg akis išdegęs.
Ši kelionė turėjo ir politinį motyvą: buvo sutvirtinti tuometiniai draugiški Vytauto ir Ordino santykiai. Panašu, kad su įvairiais Ordino vadovais ją nuolat siejo geri santykiai.
1405 metais didysis magistras laiške Onai dėkojo už siųstas dovanas, kurias atgabenęs jos tarnas Konradas, ir prašė toliau užtarti Ordino reikalus Vytauto akivaizdoje. 1404 metais „riterių saloje“ (Ritersverderyje) prie Kauno paskelbtame dokumente didysis magistras Konradas Jungingenas Vytautui įsipareigojo didžiojo kunigaikščio mirties atveju būti jo žmonos globėju: „Prisimindami draugystę ir gerus darbus, kuriuos mes ir mūsų ordinas esame patyrę ir tikimės patirti ateityje iš šviesiojo kunigaikščio pono Aleksandro, kitaip Vytauto, ir šviesiausios kunigaikštienės, jo sutuoktinės Onos, gavę mūsų pareigūnų ir viso mūsų ordino sutikimą, kuo geriausiai ir rimčiausiai be klastos ir apgaulės pažadame: jei taip Dievo valia atsitiktų, kad minėtas kunigaikštis Aleksandras, kitaip Vytautas, pasitrauktų iš šio pasaulio anksčiau už savo sutuoktinę Oną, ir jei kas nors norėtų jai prievarta ir neteisėtai grasinti ar išvaryti iš valdų ir paveldėtų žemių, kurias jai iš savo tėvoninių valdų būtų užrašęs kaip dovį ir patvirtinęs savo pagrindiniu antspaudu jos vyras minėtas kunigaikštis Aleksandras, kitaip Vytautas, mes ir mūsų ordinas turime visomis savo galiomis ją globoti ir ginti nuo bet kokios prievartos ir neteisybės“.
Šiame dokumente minimos valdos Onai buvo užtikrintos 1401 m.Vilniaus sutartyje tarp Vytauto ir Jogailos. Tai buvo įprasta to meto teisinė ir ekonominė garantija kunigaikščių našlėms. Tačiau Ona mirė dvylika metų anksčiau už savo vyrą – 1418 m. Trakuose. Palaidota Vilniaus katedroje. Už jos sielą buvo meldžiamasi ne tik Lietuvos, bet ir Lenkijos bei Ordino bažnyčiose.
Vokiečių ordino kronikininkas Jonas Posilgietis pasakojo keistą gandą, neva kunigaikštienė išpranašavo, kad po jos mirties Vytautui nesiseks. Sunku pasakyti, kiek patikima ši žinutė, kurios nepatvirtina kiti šaltiniai, turbūt ji labiau atspindi vakariečių stereotipus apie „pagonių krašto moteris“.
Vienintelė Vytauto ir Onos duktė Sofija dar 1390 m., antrojo Vytauto pabėgimo į Ordiną metu, buvo ištekinta už būsimo Maskvos didžiojo kunigaikščio Vasilijaus I.
Rimvydas Petrauskas
