Degradavusio bajoro gyvenimo būdas
Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje bajorų luomas užėmė svarbiausią vietą visuomenės hierarchijoje. Tačiau bajorija nebuvo monolitinis sluoksnis. Bajoriją sudarė aristokratai (didieji) ir vidutiniai bei smulkieji (mažažemiai ir bežemiai bajorai). Giminių ir net atskirų asmenų reikšmė bei finansinė padėtis nuolat kito. Vienos giminės iš pradžių iškildavo, vėliau tapdavo ne itin reikšmingomis arba išnykdavo. Egzistavo nemažas skurdžių bajorų sluoksnis. Šie žmonės, nors sunkiai sudurdavo galą su galu, neprarasdavo privilegijų. Tačiau kai kurie peržengdavo ribą ir netekdavo bajorystės simbolių. Tokie žmonės dažniausiai būdavo klajūnai. Gyvendavo jie iš atsitiktinių, kartais nelegalių uždarbių ir dažnai atsidurdavo kalėjimuose, o kai kurie gyvenimą baigdavo ant ešafoto. Išlikę tokių asmenų apklausų dokumentai pasakoja apie jų kelią į nusikaltėlių pasaulį. Kokios šių žmonių gyvenimo istorijos?
Nuopuolio istorijos
Nemažai bajorų patekdavo į kalėjimą dėl nuolatinių vagysčių. Štai iš 1736 m. bajoro Juozapo Majevskio apklausos galima sužinoti jo, kilusio iš Lenkijos (Plocko vaivadijos), gyvenimo istoriją. Jis pasakojo, kaip keliavo per visą valstybę, buvo Liubline, atvyko į Vilnių, dirbo pilies įguloje sargybiniu ir tapo nusikaltėliu. O įkliuvo dėl vagystės, kai lošė kortomis su žydu.
Įdomybė
XVII–XVIII a. už sunkius nusikaltimus nuteistas bajoras galėjo prarasti „garbingos“ mirties bausmės nukirsdinant privilegiją ir patekti į kartuves ar net ant laužo.
1741 m. bajorų kilmės Jonas Antanas Kondrackis buvo kaltinamas vagyste. Anot apklausos, jis kilo iš Ašmenos pavieto, ten anksčiau tarnavo. Jis teigė, kad vogė daiktus, kurie jau buvo pavogti iš Kazimiero Tumilovičiaus. Sostinės Vilniaus gatvėje jis aptiko daiktų sandėlį, į kurį su batsiuviu Simonu ir įsilaužė. Po kiek laiko sužinojo, kad buvo apiplėštas K. Tumilovičius, bet tylėjo. Jis sakė, kad apie daiktus niekam nepasakojo, tik žmonai ir mergai (tarnaitei). Vėliau jis keliavo ir pardavinėjo daiktus žydams. Kaip baigėsi ši istorija, nežinia. Bet kai kurių istorijų finalas bajorams būdavo liūdnas.
Ignoto Osendovskio kelias į ešafotą
1756 m. saugant Vilniaus pilies įgulos sargybai buvo apklaustas 28 metų bajorų kilmės Pernu pavieto iždininkų sūnus Ignotas Osendovskis. Jis kilo iš tuometinės Livonijos vaivadijos. Daugpilyje baigė mokyklą, būdamas 16 metų stojo tarnauti Livonijos pakamariui Jonui Andriui Juozapui Borchui. Vėliau su juo atvyko į Vilnių, netrukus grįžo į tėviškę, kur vykdė „nedoras akcijas“ – plėšikavo Rygos kelyje. Kartu su Dembinovo (Livonijos vaivadijoje) valdų administratoriumi Juozapu Čvečkovskiu ir valstiečiais Rygos kelyje iš Rusijos pirklių atėmė 7 vežimus linų, nugabeno juos į savo tėvo ūkį, bet kaimynas Antanas Kornas jį perspėjo. Jis grąžino vežimus, bet neužmiršo nuoskaudos. Pavogęs arklius I. Osendovskis ir du valstiečiai bei dvi valstietės iš jo valdų pabėgo į Kuršą. Ten jis su valstietėmis gyveno intymų gyvenimą, vėliau jas pametė. Pardavęs arklius jis grįžo, tėvas priėmė sūnų palaidūną, bet nenaudėlio įpročiai nepakito. Ignotas Osendovskis vėl siaubė kaimynų valdas, antpuolio metu peršovė A. Korną.
“
Jis buvo pasmerktas garbingai bajoriškai bausmei – nukirsdinimui…
Supratęs, kad Livonijoje jam likti nesaugu, bėgo pas dėdę į Kuršą ir ten praleido kelias savaites. Pusę metų I. Osendovskis buvo Pasienės (šalia Ludzos šiandieninėje Latvijoje) dominikonų vienuolyne, gyveno Vilniaus Šv. Dvasios, o vėliau Paparčių dominikonų vienuolynuose. Nors vedė, bet ir toliau bastėsi tarp Trakų, Vilniaus ir Švenčionių, vogė arklius, plėšikavo, apgaudinėjo žmones. Jį suėmė Šnipiškėse. Vilniaus pilies teismas jį nuteisė mirties bausme. Teismas, nepaisant I. Osendovskio nuodėmių, neatėmė paskutinės bajoriškos privilegijos. Jis buvo pasmerktas garbingai bajoriškai bausmei – nukirsdinimui…
„Nebajoriška“ mirtis
Kai kuriems bajorams tekdavo „laimė“ būti nukirsdintiems, o kai kurių laukė gėdingesnės bausmės. 1738 metais į Vilniaus pilies kalėjimą pakliuvo iš Alšėnų krašto bajorų kilęs Juozapas Savickis.
“
Kai kuriems bajorams tekdavo „laimė“ būti nukirsdintiems, o kai kurių laukė gėdingesnės bausmės.
Jis įlindo į Vilniaus žydų Leizerio ir Chajos Klačkų parduotuvę, pavogė pinigus, brangenybes, audinius, drabužius. Bajoriška kilmė jo negelbėjo. Jį nuteisė pagal Lietuvos Statuto 14 sk. 7 straipsnį – mirties bausme pakariant.
1740 m. už įsiveržimą į Vilniaus kanauninko Kristupo Belazaro namus Vilniuje, jo smaugimą bajoras Benediktas Radzevičius-Radzejevskis buvo pripažintas pavojingu nusikaltėliu ir pakartas pagal Lietuvos Statuto 14 sk. 14 straipsnį. Bajoras prisipažino, kad dalyvavo ir kitose vagystėse, todėl buvo nuteistas griežčiau, o jo pagalbininkas Pranciškus Horovskis, kaip pradedantysis nusikaltėlis, buvo viešai išplaktas ir išvytas iš miesto.
1758 m. mirties bausme nuteistas bajorų kilmės Mykolas Tupalskis. Pasak apklausos, kai 1733–1736 m. Rusijos imperijos kariuomenė įsiveržė į šalį palaikyti Augustą III kovoje prieš Stanislovo Leščinskio grupuotę, jį, kaip LDK konfederacijos raitelį, suėmė Rusijos kariuomenės majoro Ozemblovskio dalinio kareiviai. Mykolas Tupalskis, išėjęs iš kalėjimo, neturėjo nuolatinio darbo, tarnavo samdiniu. Vėliau sutiko kai kuriuos asmenis, nuėjo blogais keliais, vogė. Teismas neatsižvelgė į bajorišką M. Tupalskio luomą ir skyrė jam bei jo bendrininkams mirties bausmę sudeginant.
Taigi bajorai degraduodavo dėl įvairių priežasčių (asmeninių savybių, aplinkos, draugų įtakos). Bajoriją skurdino ir karai. Netekę namų bajorai tapdavo nusikaltėliais.
Domininkas Burba
