Bajorų Abraomavičių ir žydų Michelevičių pradininkai – broliai Abraomas ir Michelis Jezofavičiai
Broliai Abraomas (mirė 1519 m.) ir Michelis (mirė apie 1530 m.) Jezofavičiai, su tėvais (tėvas – Jozefas Riabčikas, Kijevo muitinių laikytojas) persikėlę iš Kijevo į Brastą, tapo išskirtinėmis XVI a. pr. LDK asmenybėmis. Turtus susikrovę iš prekybos ir palūkininkavimo, jie vertėsi valstybės monopolio sričių (ypač muitinių) nuomos verslu, teikė nemažus kreditus magnatams ir valstybei. Nepaisant žydiškos kilmės, kaip prielaidos, ribojančios socialinį mobilumą ir raiškos galimybes, sėkmingas plataus masto verslas, puikus finansinių dalykų išmanymas, didelių paskolų teikimas valstybės iždui ir asmeniškai didiesiems kunigaikščiams Aleksandrui bei Žygimantui Senajam leido broliams įsitvirtinti krikščioniškoje LDK visuomenėje.
Įdomybė
1525 m. žydui verslininkui Micheliui Jezofavičiui už nuopelnus valstybei ir jos valdovui suteikta paveldima bajorystė. Judaizmą išpažįstančio asmens nobilitacija yra išskirtinis ir veikiausiai precedento Europoje neturintis faktas.
Iššūkis stereotipams: žydai bajorai
Imponuojanti Abraomo Jezofavičiaus gyvenimo aplinkybė – apsisprendimas krikštytis su visa šeima (nėra tiksliai žinoma, ar jis tapo kataliku, ar rinkosi stačiatikybę). Po krikšto Abraomas pasirinko Jono vardą. Pagal LDK galiojusią tvarką po nekrikščionio krikšto jam buvo suteikta bajorystė, o LDK didysis maršalka Jonas Zaberezinskis suteikė savo giminės herbą (Leliva). Po konversijos sekė Abraomo Jezofavičiaus kaip valstybininko karjera: buvo Kauno pilininku (1494), Smolensko seniūnu (1496–1505). 1509 m. paskirtas LDK iždininku, jis tapo Ponų tarybos nariu. Abraomui Jezofavičiui yra priskiriamos XVI a. pr. atliktos LDK iždo reformos, kurių svarbiausia yra didžiojo kunigaikščio privačių pajamų atskyrimas nuo valstybinių. Jis stengėsi keisti gyventojų natūrines duokles piniginiais mokesčiais.
Abraomo broliui Micheliui didžiojo kunigaikščio Žygimanto Senojo padarytos išimtys dar ir šiandien verčia istorikus abejoti jų realumu, verslininkui suteiktų privilegijų autentiškumu. Gyvenamuoju laikotarpiu Michelis buvo beveik įtakingiausias verslininkas, savo veikloje visada derinęs kelias verslo formas. Iš prekybos ir kreditavimo susikrovęs kapitalą, asmeniškai ar per dalininkus vėliau jis kontroliavo faktiškai visas Palenkės muitines, pro kurias ėjo reikšmingi prekybos su Lenkija ir Prūsija keliai.
“
„Žydas, [kuris] pagal savo protėvius yra garbingas bajoras, ir jis, laikydamasis bajoriškų reikalų, nesivertė šinkavimu, nei kokiu kitu amatu, nei matavimu alkūnėmis, bet vertėsi ir gyveno pagal bajoriškas laisves ir jomis iki gyvos galvos naudojosi“.
1514 metais Michelį Žygimantas Senasis paskyrė „žydų vyriausiuoju“, turėjusiu administruoti mokesčių iš žydų bendruomenių surinkimą, spręsti smulkius teisinius ginčus, tačiau šios pareigos liko formaliomis, bendruomenės nepritarė bandymui jas centralizuoti. Išskirtinis, veikiausiai Europoje precedento neturintis Michelio Jezofavičiaus biografijos faktas – už nuopelnus valstybei ir jos valdovui judaizmą išpažįstančiam verslininkui suteikta paveldima bajorystė (1525). Nėra žinoma, kelios jo palikuonių kartos naudojosi bajorystės teikiamomis privilegijomis, tačiau jo vaikaitis teisme buvo pripažintas kaip „žydas, [kuris] pagal savo protėvius yra garbingas bajoras, ir jis, laikydamasis bajoriškų reikalų, nesivertė šinkavimu, nei kokiu kitu amatu, nei matavimu alkūnėmis, bet vertėsi ir gyveno pagal bajoriškas laisves ir jomis iki gyvos galvos naudojosi“. Tai retas atvejis, kai ne tik už nuopelnus valstybei ir didžiajam kunigaikščiui nobilituojamas nekrikščionis, bet ir tai, kad visuomenėje neginčijamas tokios bajorystės turėjimas.
Neįtikėtinos biografijos perkeltos į romanų puslapius
Įtakingo ir pajėgaus verslininko Michelio palikuonys bent XVII a. ėmė naudoti patroniminį Michelevičiaus tėvavardį kaip pavardę (dauguma LDK žydų pavardžių neturėjo iki XIX a. pr.). Pasikrikštijusio Abraomo vardas tapo paveldima bajorų giminės pavarde – Abromavičiais (taip pasirašydavo jo sūnūs), per sėkmingas santuokas su įtakingų LDK bajorų dukromis ir sūnumis jo palikuonys „ištirpo“ krikščioniškoje aplinkoje. Abraomo sūnūs Vasilijus (mirė apie 1545 m.) ir Konstantinas didžiąją dalį tėvo turto paveldėjo kaip valstybei suteiktas paskolas. Jiems nepavyko išlaikyti tėvo sukauptų turtų ir išspręsti dėl negrąžinamų paskolų kilusių finansinių problemų. Didelė dalis jų turto atiteko didžiajam etmonui Jurgiui Radvilai. Iš Abraomo palikuonių kildinama bajorų Jozefavičių Hlebickių (nuo valdyto Hlebiškių kaimo pavadinimo) giminė, kurios bajorystė Rusijos imperijoje buvo patvirtinta be prievardžio.
Abraomo ir Michelio Jezofavičių biografijoms yra skirta ne viena mokslinė studija. Broliai sulaukė ir rašytojų dėmesio, jie buvo pasirinkti istorinių kūrinių prototipais (net nekeičiant jų tikrųjų vardų), kuomet jų istorinių biografijų faktai tapo pagrindine grožinių kūrinių siužeto linija.
“
Broliai sulaukė ir rašytojų dėmesio, jie buvo pasirinkti istorinių kūrinių prototipais (net nekeičiant jų tikrųjų vardų), kuomet jų istorinių biografijų faktai tapo pagrindine grožinių kūrinių siužeto linija.
XIX a. rusakalbėje žydų literatūroje (Levo Levandos apysaka „Abraomas Jezofovičius. XVI amžiaus I p. istorinė apysaka“, 1887) ir lenkų pozityvistų (Eliza Orzeszkowa (Orzeszko, 1841–1910) romanas „Mejeris Ezofovičius“, 1878) brolių biografijos buvo pritaikytos žydų emancipacijos naudingumui ir privalumams pagrįsti, bandant praeities verslininkų sėkmingoje veikloje apčiuopti bendruomenės modernėjimo ir socialinio integruotumo užuomazgas. Abraomo Jezofavičiaus biografijos vingius kaip vieną iš būdų tarpukario Lietuvos jaunuomenės istorinei savimonei ugdyti pasirinko ir Lietuvos diplomatas, istorijos bei lotynų kalbos mokytojas Juozas Avižonis, parašęs rankraštyje likusią apysaką „Didžiojo Kunigaikščio skardninkas Abraomas Jezofavičius, istorinė XVI a. pradžios apysaka“ (Kėdainiai, 1930–1935). Tiesa, tai ne originalus kūrinys, o V. Levandos apysakos perdirbinys.
Jurgita Šiaučiūnaitė-Verbickienė
