Baisi mirtis: kovų pėdsakai Vilniaus kapinyne Bokšto gatvėje
Įdomybė
Šiuolaikiniai archeologai, tirdami kapavietes, neretai bendradarbiauja su antropologais ir teismo medicinos kriminalistais. Net iš pavienių palaikų galima atkurti tikslesnį mūšio vaizdą: ar vyras kovėsi prieš vyrą; ar kariai buvo pėsti, ar raiti; ar kautynės buvo lygiaverčių priešininkų, o gal tai prastai apsiginklavusių žmonių užpuolimas. Nustatyta, kad aukas iš Bokšto g. rasto seniausio Vilniaus senkapio reikėtų sieti su XIV a. II p. Vokiečių ordino vykdytais Vilniaus miesto puolimais – žuvusieji galėjo būti miestiečiai, padėję ginti Vilnių.
Bendradarbiaujant archeologams, antropologams ir teismo medicinos kriminalistams, pasirodo darbų apie mirtinus sužalojimus įvairiais ginklais. Viena pirmųjų tokių studijų – apie 1361 m. įvykusį Visbio mūšį, kuriame danų armija sumušė Gotlando valstiečius. Europoje žinomos ir kitos viduramžių mūšių kapavietės, pvz., 1385 m. Aljubarotos mūšio, 1300 m. Sandjergetes, 520 m. Upsalos. Įvairiuose kapinynuose randama nemažai pavienių traumų atvejų. Net iš pavienių palaikų galima atkurti tikslesnį mūšio vaizdą: ar vyras kovėsi prieš vyrą; ar kariai buvo pėsti, ar raiti; ar kautynės buvo lygiaverčių priešininkų, o gal tai prastai apsiginklavusių žmonių užpuolimas. Pvz., Tautono (Towton) mūšis (1461) – didžiausias su Rožių karais susijęs mūšis Didžiojoje Britanijoje. Archeologinė medžiaga rodo, kad 65% sužeidimų padaryti aštriais įrankiais, daugiau kaip pusė sužalojimų padaryta iš priekio, galima spėti, kad pagrindinis taikinys buvo galva. 96% tirtų kaukolių turėjo mirtinų sužeidimų, vidutiniškai 4,2 kaukolės sužalojimai žmogui. Didelis kiekis kaukolės sužeidimų galėjo atsirasti dėl prastos šalmų kokybės arba dėl to, kad kariai juos pametė.
Lietuvoje nėra platesnių studijų apie tokio pobūdžio trauminius sužeidimus. Dėmesio nusipelno neseniai rasti keli mirtinų sužalojimų atvejai Bokšto g. senkapyje, Vilniuje. Šis senkapis (XIV a.) yra seniausias Vilniuje. Jis tyrinėjamas nuo 2006 m., rasta apie 500 kapų. Senkapis yra vadinamoje „Rusų miesto“ (Civitas Ruthenica) teritorijoje, jis priskiriamas stačiatikių laidosenos tradicijai.
Jei mirusieji galėtų kalbėti…
Kape nr. 2 palaidotas 30–35 m. vyras. Kaukolėje trūksta nemažai skeveldrų, matomi grunto deformacijos požymiai. Nustatyti 7 sužeidimai aštriais įrankiais (1, 2, 3 pav.), kurie koncentruojasi kairėje kaukolės pusėje. Kape nr. 52 palaidotas apie 35–40 m. vyras. Kaukolėje nustatyti 9 sužalojimai aštriais įrankiais (4, 5 pav.). Kape nr. 99 palaidotas apie 12–15 m. paauglys. Kaukolėje nustatyti du kiauriniai sužalojimai. Kirsta anga viršugalvyje, pažeisti abiejų pusių momenkauliai bei kirsta anga kaktikaulio kairėje pusėje (6 pav.). Nustatyti sužeidimų mechanizmo nepavyko, nes kraštai per daug paveikti erozijos.
Visi linijiniai kaukolių sužalojimai yra kirstiniai, padaryti aštriu, pleišto pavidalo, kertančių savybių ilgu, plonais ašmenimis kalaviju. Kai kuriais atvejais (kaukolės nr. 52 sužeidimai nr. 2, 5 ir 7) pavyko nustatyti ašmenų formą (7 pav.). Naudojant skenuojančią elektroninę mikroskopiją, nustatytos tos pačios kaukolės sužalojimuose nr. 4 ir 7 ašmenų judėjimo trasos su lygiagrečiais įbrėžimais (8 pav.).
Visose minėtose masinėse mūšių kapavietėse dominuoja vyrai. Tik retais atvejais pasitaiko moterų, sužalotų aštriais įrankiais. Bokšto g. atveju aukos yra du vyrai ir paauglys, tačiau senkapis ištirtas dar ne visas.
Sužalojimų skaičius parodo mūšio arba kovos intensyvumą. Bokšto g. iš viso užfiksuota 18 galvos sužalojimų be gijimo žymių, vidutiniškai 6 sužalojimai žmogui. Sužalojimų skaičius yra didelis. Tautono mūšyje žuvę kariai vidutiniškai turėjo 4,2 galvos traumas be gijimo žymių, Upsaloje – 2,7. Visbio mūšyje 54% žuvusiųjų turėjo tik vieną sužalojimą aštriu įrankiu į galvą. Taigi Bokšto g. sužalojimų skaičius yra didelis ir prilygsta mūšių traumoms. Pavieniai atvejai iš kapinynų dažniausiai turi 1–3 mirtinus sužalojimus kaukolėje. Jei šie atvejai nesusiję su mūšiais, kodėl toks didelis sužalojimų skaičius?
Kautynių rekonstrukcijos
Dažniausiai didelis galvos traumų skaičius siejamas su prasta galvos apsauga. Visbio mūšio aukos turi mažai galvos traumų, o galūnių traumų daugiau nei įprasta greičiausiai dėl to, kad kariai naudojo geros kokybės šalmus. Tuo tarpu 96% analizuotų Tautono mūšio aukų kaukolių buvo sužalotos. Šarvų naudojimas atskleidžia ir žmogaus statusą, pvz., Oslo bažnyčios kieme palaidoti asmenys turėjo mažiau galvos traumų nei palaidoti už bažnyčios ribų, nes pirmieji buvo aukštesnio statuso, turtingesni ir turėjo geresnės kokybės šarvus. Taigi Bokšto g. aukos (turbūt paprasti miestiečiai) veikiausiai neturėjo jokios apsaugos.
“
Aukos iš Bokšto g. neturi sugijusių randų, susijusių su kariniais veiksmais – tai dar vienas argumentas, kad žuvusieji buvo paprasti miestiečiai.
Aukos iš Bokšto g. neturi sugijusių randų, susijusių su kariniais veiksmais – tai dar vienas argumentas, kad žuvusieji buvo paprasti miestiečiai. Paprastai kariai, ypač vyresni, turi sugijusių traumų. Tarp Upsalos gynėjų daugiausia buvo nepatyrusių karių, galbūt ir paprastų miestiečių (tik du asmenys turėjo sugijusias ir su kariniais veiksmais susijusias traumas). Tuo tarpu Tautone 32% visų traumų sugijusios: taigi šiame mūšyje dalyvavo patyrę kariai.
Visose trijose kaukolėse iš Bokšto g. sužeidimai išsidėstę skirtingai. Kapo nr. 2 kaukolėje dominuoja kairė pusė. Šios pusės sužalojimų dominavimas siejamas su kova akis į akį. Užpuolikas turėjo būti dešiniarankis ir pulti iš priekio. Auka turėjo du sužeidimus, kurie greičiausiai pataikyti užpuolikui stovint už nugaros. Sužeidime nr. 1, kuris yra kairio momenkaulio užpakalinėje dalyje, ašmenys judėjo iš dešinės į kairę. Tai įrodo, kad smogta iš nugaros. Kitas sužeidimas yra pakauškaulyje (sužeidimas nr. 4). Tik nusisukę nuo užpuoliko ir bėgantys arba parkritę kariai galėjo gauti smūgį į galvos užpakalinę dalį. Horizontalūs smūgiai daugiausia turėjo būti suduoti parkritusiems kariams. Taigi sužalojimas nr. 4 greičiausiai padarytas paskutinis, aukai parkritus ant žemės. Kapo nr. 52 kaukolės sužalojimai koncentruojasi dešinėje pusėje, kaukolės užpakalinėje dalyje. Galima teigti, kad auka buvo užpulta iš nugaros ir nekovojo su priešininku, tačiau du smūgiai suduoti į apatinio žandikaulio vainikinę ataugą. Šie smūgiai suduoti dešiniarankiam užpuolikui stovint priešais auką, kiti smūgiai suduoti aukai nusisukus arba pargriuvus. Kapo nr. 99 kaukolė turi du didelius kiaurinius nuskėlimus. Sužalojimas nr. 1 yra kairėje kaktikaulio pusėje, turbūt užpuolikas auką puolė iš priekio ir buvo dešiniarankis.
Pakėlus laiko skraistę: kas įvyko Bokšto gatvėje?
Ką atskleidžia aukos iš Bokšto g. senkapio? Lietuvos archeologijoje dažniausiai žuvusiojo identitetas siejamas su įkapėmis, tačiau šiuo atvejų įkapių kapuose nėra, nes palaidotieji stačiatikiai. Ar jie – kariai, ar paprasti Vilniaus miesto gyventojai, amatininkai ir pirkliai?
XIII a. II p. – XV a. pr. – kovų su Vokiečių ordinu laikotarpis. Galima spėti, kad Bokšto g. senkapyje gulėjo kariai, žuvę kovose su kryžiuočiais. Aukų amžius atitinka vidutinį mūšiuose žuvusių karių amžių, pagal sužalojimų išsidėstymą galima spręsti, kad buvo kovojama akis į akį. Tačiau žuvusieji neturi jokių sugijusių traumų, susijusių su kariniais konfliktais. Dažniausiai žuvusiuosius mūšiuose palaidoja kartu, masinėse kapavietėse, o šie palaidoti atskirai „Rusų miesto“ kapinėse. Todėl aukos Bokšto g. galėtų būti siejamos su pavieniais smurto atvejais miesto bendruomenėje. Kita vertus, didelis sužalojimų skaičius prilygsta mūšių sužalojimams. Visi sužalojimai padaryti kalaviju (viduramžių riterio, o ne paprasto miestiečio ginklu) – taigi tai negalėjo būti paprastos „gatvės peštynės“.
Aukas iš Bokšto g. reikėtų sieti su XIV a. II p. Vokiečių ordino vykdytais Vilniaus miesto puolimais. Žuvusieji galėjo būti miestiečiai, padėję ginti Vilnių. Todėl aukos turi daug sužalojimų, lyg būtų dalyvavę mūšyje, tačiau didelis galvos traumų skaičius ir sugijusių traumų nebuvimas įrodo, kad tai būta prastai šarvuotų, nepatyrusių karių. Kryžiuočiai pirmą kartą Vilnių pasiekė 1365 m., nuo šios datos ir sostinėje gyventi tapo nesaugu. Vilnius buvo puolamas 1375, 1377, 1383, 1390, 1394 ir 1402 metais.
“
Ordino kronikininkas Vygandas Marburgietis pasakoja, kad 1377 m. didysis maršalas „puolė Vilniaus miestą, kurį taip padegė, kad tik trečdalis liko nesudegęs“. 1390 m. puolimo metu „buvo užmušta daugiau kaip 7 000 žmonių, daugiausia stabmeldžių“. Bene svarbiausia žinutė yra apie 1383 m. Vilniaus puolimą: Ordino kariuomenės „magistras išsiuntė priekin keturis komtūrus, (…) kad sudegintų rusų miestą (…) ir įvyksta tenai kautynės ant tilto. Galiausiai lietuviai atrėmė krikščionis, bet ir krikščionys savo ruožtu stabmeldžius kirsdami ir smogdami. (…) Miestas sudegė.“ Šiame puolime minimas „Rusų miestas“, kurį liepta sudeginti pirmą, galbūt ši miesto dalis turėjo gynybinę reikšmę. Archeologinių ir rašytinių šaltinių visuma leidžia manyti, kad Bokšto g. aukos galėjo būti miesto gynėjai. Žmonės palaidoti atskirai, jie veikiausiai žuvo skirtingų puolimų metu. Bokšto g. senkapio ir aukų atradimas yra unikalus Lietuvoje, kuris paaiškinimas ankstyva krikščioniška (stačiatikiška) dalies Vilniaus miestiečių bendruomenės laidojimo tradicija.
Rimantas Jankauskas
