Astronomija, arba Kas tyrinėjo dangaus kūnus, atsigulęs ant žemės?
Astronomija, kaip naujųjų laikų mokslinė disciplina, gimė XVI–XVII a. sandūroje ir sietina su vokiečiu Johannu Kepleriu bei danu Tichu Brahė (Tycho Brahe). Jų tyrinėjimai siejosi su naujai kilusia intelektualine begalybės problema, kuri anuomet rūpėjo ir menininkams. Visatos sandaros klausimai tapo esminiais idėjiniais klausimais. Tiesa, šauniajam danų astronomui šis klausimas buvo lemtingas. Jis mirė Prahoje, Rudolfo II dvare, nes puotos metu trūko pūslė. Nespėjo suvokti, kad ji, priešingai visatos tūriui, nėra begalinė.
Žavėjimasis astronomija iš observatorijų žengia į salonus
Astronominės idėjos suklestėjo XVII a. antroje pusėje.
“
Autorius taip pat kėlė mintį apie protingų būtybių egzistavimą kitose planetose.
Paryžiuje 1686 m. pasirodžiusi Bernaro de Fontenelio (Bernard Le Bovier de Fontenelle) knyga „Pokalbiai apie pasaulių daugybę“ („Entretiens sur la pluralité des mondes“) suprantamai aiškino kopernikišką pasaulio vaizdinį ir buvo vienas sėkmingiausių ir populiariausių Apšvietos epochos veikalų. Tai nebuvo sausas mokslinis traktatas. Parašytas kosmologinių pokalbių forma (mokytas abatas šešis vakarus kalbasi su žavia markize) jis vaizdavo išskirtinę žmogaus situaciją visatoje. Autorius taip pat kėlė mintį apie protingų būtybių egzistavimą kitose planetose. Anot jo, tokios būtybės galbūt gyvena Mėnulyje. Astronomija, kaip kūrybinės veiklos sritis, padėjo filosofams populiarinti Apšvietos idėjas. Astronomija įgavo madingo užsiėmimo pobūdį. Įvairūs nešiojamieji dekoratyviniai teleskopai tapo būtina kilmingų damų buduaro detale. Palaipsniui išstumdama astrologiją, astronominė mintis padėjo įveikti daugybę prietarų. Ir tai darė, argumentacijai pasitelkdama dangaus šviesulius.
Iššūkis religinei tradicijai: pamaldžią baimę keičia mokslinis smalsumas
Heliocentrinė pasaulio samprata supurtė Šv. Rašto autoriteto pamatus. Į mokslinio pažinimo sritį ėmė skverbtis mechaniniai ir eksperimentiniai gamtos tyrinėjimo metodai. Tai, kas anksčiau kėlė visuotinį nerimą (kometos, keisti dangaus kūnai), dabar skatino smalsumą. Astronomija tapo labiausiai vertinama mokslo disciplina. Astronomija tapo intelektualine sritimi, kur labiausiai išryškėjo įtampa tarp žmogaus proto ir dieviškojo Apreiškimo. Panaikinus Jėzuitų ordiną, daugelis jo narių oda įrištus brevijorius iškeitė į Shorto teleskopus. Nuodugnus dangaus kūnų stebėjimas virto meditacinių pratybų pakaitalu.
“
Panaikinus Jėzuitų ordiną, daugelis jo narių oda įrištus brevijorius iškeitė į Shorto teleskopus.
Saulės užtemimas tapo išskirtiniu ne tik astronominio, bet ir intelektualinio gyvenimo reiškiniu. XVIII amžiaus prancūzų mokslininkas Josephas Lalande‘as taip prisiminė 1748 m. Liono jėzuitų kolegijoje stebėtą saulės užtemimą: „Šitas reginys, iki tol mano nepatirtas, padarė tokį stiprų įspūdį, kad nulėmė visą mano gyvenimą.“ Panašu, kad jaunasis J. Lalande‘as patyrė Anapusybės atsivėrimą. Beje, naujųjų laikų astronominės minties kūrėjas Tichas Brahė tapo astronomu po to, kai jaunystėje išvydo saulės užėmimą.
Martynas Počobutas: gyvenimas žvelgiant į žvaigždes
Tiek bendras intelektualinis Europos klimatas, tiek jėzuitų mokyklinės reformos nulėmė Vilniaus astronomijos mokyklos fenomeną. Jos priešakyje „švytėjo“ karališkasis astronomas, Gardino jėzuitų kolegijos auklėtinis Martynas Počobutas.
Įdomybė
Vilniaus universiteto observatorijos vadovas, naujo žvaigždyno „Taureau Royal de Poniatowski“ atradėjas M. Počobutas gyvenimo saulėlydyje dėl didelių kojų skausmų negalėjo stovėti, todėl dangų tyrinėjo atsigulęs ant žemės.
Jis kurį laiką gyveno naujosios astronomijos dvasia persismelkusioje Vakarų Europoje. Atsivežė nemenką astronominę patirtį. 1764 metų balandžio 1 d. Neapolyje stebėjo saulės užtemimą. Tiesa, pavyko tik pradžia. Stebėjimo metu dangų aptraukė debesys ir dargana. 1765 metais filosofijos magistras M. Počobutas pradėjo vadovauti Vilniaus universiteto observatorijai, o 1766 m. gavo „karališkojo astronomo“ titulą. 1769 metų pavasarį Paryžiuje jis aplankė J. Lalande‘ą. Netrukus grįžo į Vilnių, nes birželio 3 d. turėjo įvykti itin retas dangaus kūnų fenomenas – Venera turėjo praskrieti pro Saulės diską. Jį stebėti M. Počobutas išvyko į Revelį. Sutrukdė prastas oras, tačiau karališkasis astronomas su asistentu patikslino Revelio, Ilūkstės ir Daugpilio geografines koordinates. Vėliau jis atrado naują žvaigždyną. Martyno Počobuto pastangomis naują žvaigždyną – „Taureau Royal de Poniatowski“ – 1778 m. pripažino Londono ir Paryžiaus mokslų akademijos.
O M. Počobutas ir toliau aistringai stebėjo dangaus šviesulius. Gyvenimo saulėlydyje, dėl didelių kojų skausmų negalėdamas stovėti, dangų jis tyrinėjo atsigulęs ant žemės.
1802 metais Janas Śniadeckis, Lenkijos astronomas ir M. Počobuto bendramintis, Varšuvos mokslo bičiulių draugijoje pasakė kalbą, kurią galima laikyti naujosios astronomijos apoteoze: „Dangaus kūnai matuoja mūsų laiką, jie yra ne tik žmogaus, bet visos visuomenės tvarkos ir harmonijos pamatas.“
Eligijus Raila
