Architektas Martynas Knakfusas – klasicizmo pradininkas Lietuvoje
Martynas Knakfusas (Marcin Knakfus) – iš Lenkijos kilęs vokiečių kilmės Lietuvos vėlyvojo baroko ir ankstyvojo klasicizmo architektas, Lauryno Gucevičiaus mokytojas, žinomas savo projektuotais klasicistiniais pastatais Vilniuje.
M. Knakfusas gimė Vulkoje (Varšuvos vaivadijoje) apie 1742 metus. Kūrybinę veiklą pradėjo Varšuvoje. Mokėsi iš ten dirbusių architektų Efraimo Schroegerio ir Simono Bogumilo Zugo. Įtaką jo architektūriniams užmojams galėjo padaryti Domenico Merlinio bei Jano Christiano Kamsetzerio kūryba.
M. Knakfuso kūrybiniais pėdsakais
Apie 1768 m. M. Knakfusas atvyko į Lietuvą ir gyvenimą susiejo su Vilniaus vyskupo Ignoto Jokūbo Masalskio dvaru. Suprojektavo Kurtuvėnų Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčią ir Troškūnų Švč. Trejybės bažnyčią, Liachovičių bažnyčią (dab. Baltarusija), perstatė bažnyčias Šiauliuose ir Panevėžyje, Vilniaus Visų Šventųjų bažnyčios altorių.
Įdomybė
Vėlyvojo baroko ir ankstyvojo klasicizmo architektas Martynas Knakfusas buvo aktyvus ir visuomeniniame gyvenime. 1794 metais jis dalyvavo Tado Kosciuškos sukilime prieš Rusijos kariuomenę, turėjo Lietuvos lauko kariuomenės kapitono laipsnį. Buvo Vilniaus miesto tarybos narys.
Prižiūrėjo Trakų dominikonų statybos darbus, projektavo Zabielų dvaro rūmus Paežeriuose, Vilniaus universiteto astronomijos observatorijos priestatą, Lietuvos vyriausiojo tribunolo archyvo pastatą. Suplanavo Pohuliankos (dab. Jono Basanavičiaus) gatvę ir Sereikiškių sodą (kartu su Stanislovu Bonifacu Jundzilu) Vilniuje. Rekonstravo Abramavičių, Fitinhofų, Sulistrovskių, De Reusų rūmus (visi – Vilniuje), Tyzenhauzų rūmus, Žaliąjį tiltą per Nerį. Visi M. Knakfuso rekonstruoti ir perstatyti rūmai turi portikus, trikampius frontonus, jonėnines kolonas. Vilniaus vyskupo I. J. Masalskio pageidavimu parengė Verkių ansamblio bendrąjį planą, suprojektavo Verkių dvaro rytinę (pastaroji buvo kiek papildyta romantizmo laikais) ir vakarinę oficinas. Verkiai pagal I. J. Masalskio sumanymą ir M. Knakfuso įgyvendinimą turėjo tapti puošnia ir didinga Vilniaus vyskupų rezidencija.
Kai 1769 m. smarki audra apgriovė Vilniaus katedrą, vyskupo I. J. Masalskio prašymu M. Knakfusas kruopščiai patikrino Katedros mūrus ir pamatus. Anot Vlado Drėmos, M. Knakfusas rašte nurodė, kad pastatui gresia griūtis, nes rūsius yra apsėmęs vanduo, o pamatai smarkiai sunykę. Paaiškėjo, kad mediniai poliai, ant kurių remiasi mūro pamatai, yra supuvę, todėl mūrai nuolatos smenga. Be to, skyla Katedros sienos ir skliautai. M. Knakfusas pirmiausia patarė nuo Katedros rūsių ir aplinkos nuleisti grunto ir kanalų vandenis. Jis bendradarbiavo su italu architektu Giuseppe Sacco, kuriam pirmajam buvo patikėta parengti Vilniaus katedros rekonstrukcijos projektą.
Garsiausio Lietuvos architekto mokytojas
1778 m. pagal M. Knakfuso projektą Užupyje įrengta oratorija, vėliau perstatyta į Vilniaus Šv. apaštalo Baltramiejaus bažnyčią.
“
M. Knakfusas buvo pirmasis civilinės architektūros profesorius Lietuvoje.
1773–1777 metais jis Lietuvos vyriausiojoje mokykloje dėstė praktinės architektūros kursą, kurio klausytojas buvo klasicistinės architektūros kūrėjas Lietuvoje Laurynas Gucevičius. M. Knakfusas buvo pirmasis civilinės architektūros profesorius Lietuvoje. 1782–1794 metais jis buvo Vilniaus universiteto architektas.
M. Knakfuso kūrybai būdingas meninių formų saikingumas, racionalumas ir paprastumas. Architektas vengė puošnumo ir prabangos, o tai sutapo su Apšvietos epochos estetinėmis ir socialinėmis idėjomis.
1794 m. M. Knakfusas dalyvavo Tado Kosciuškos sukilime prieš Rusijos kariuomenę, turėjo Lietuvos lauko kariuomenės kapitono laipsnį. Buvo Vilniaus miesto tarybos narys. Numalšinus sukilimą, M. Knakfusą rusų valdžia persekiojo, todėl jis apsigyveno prie Suvalkų ir viešajame gyvenime daugiau nedalyvavo.
1774 m. panaikinus Jėzuitų ordiną, M. Knakfusas iš jų įsigijo nebaigtą mūrinį namelį, stovėjusį už Vilnelės prie Plikojo Kalno, kurį pritaikė gyvenamosioms patalpoms. Jo išorė, išlikusi iki šių dienų (dabar jame – Nyderlandų ambasadoriaus rezidencija), yra puikus ankstyvojo klasicizmo Lietuvoje pavyzdys.
M. Knakfusas, kaip ir jo rekomenduotas mokinys L. Gucevičius, 1778 m. įstojo į Vilniaus masonų Gerojo ganytojo ložę. Pasenęs ir netekęs sveikatos, 1821 m. gavo masonų ložės pašalpą. Martynas Knakfusas mirė po 1821 m. Vilniuje.
Eligijus Raila
