Apšvietos publicistika
Stanislovo Augusto valdymo metu politinė publicistika buvo stipri. Lyginant su saksų valdymo laikotarpiu, išaugo spausdintų politinio turinio raštų skaičius, o Ketverių metų seimo laiku (1788–1792) politinė publicistika pasiekė iki tol neregėtas apimtis. Tai, kokią reikšmę tuo metu buvo įgavęs spausdintas žodis, rodo ne vien publicistinių polemikų gausa, bet ir spaudai atiduodami tekstai, kurie savo esme nebuvo skirti spausdinti – laiškai (pvz., Felikso Potockio ir Severino Ževuskio laiškai karaliui), pamokslai ar seimuose, seimeliuose ir įvairiomis viešomis progomis pasakytos kalbos. To meto politinė publicistika ne vien kėlė aktualius klausimus ar atakavo konkrečius priešininkus, kaip buvo Baro konfederacijos laikotarpiu, tačiau dažnai ir analizavo pamatines ATR valdymo formų problemas.
Respublikonų kalvė
Vienas pirmųjų „protų žadintojų“, metusių iššūkį sustabarėjusiai visuomenei, buvo jaunas kunigas Stanislovas Stašicas (Stanisław Staszic), 1785 m. paskelbęs „Pastabas apie Jono Zamojskio gyvenimą“ (Uwagi nad życiem Jana Zamoyskiego), kuriose ne tiek aukštino didįjį Lenkijos kanclerį, kiek karštais žodžiais plakė socialines ir politines ATR ydas bei kėlė valstybės reformavimo, stiprinimo idėjas. Stanislovo Stašico veikalą palaikė bajorija. Ketverių metų seimo salėje ir už jos ribų aktyviai diskutuota dėl naujos konstitucijos.
“
ATR publicistikai didelės įtakos turėjo radikaliosios reformų krypties atstovas, mokyklų reformatorius, amžininkų „lenkų Robespjeru“ vadintas Hugo Kolontajus (Hugo Kołłątaj).
Tačiau kai seimas, dvejus metus ginčijęsis ir demonstravęs patriotizmą, vis dar nepriėmė konstitucijos, S. Stašicas paskelbė kitą veikalą – „Perspėjimus Lenkijai“ (Przestrogi dla Polski…), kuriame įrodinėjo, kad būtina priimti konstituciją ir baigti tuščiai švaistyti seimo laiką. Autorius skatino reformuoti valstybę respublikonizmo linkme.
ATR publicistikai didelės įtakos turėjo radikaliosios reformų krypties atstovas, mokyklų reformatorius, amžininkų „lenkų Robespjeru“ vadintas Hugo Kolontajus (Hugo Kołłątaj). Aplink jį susibūrusi „Kolontajaus kalvė“ buvo aktyvių politikų, visuomenės veikėjų, rašytojų ir publicistų grupė, kurią vienijo patriotinės nuostatos bei simpatijos Prancūzijos revoliucijai.
Pavadinimą grupei suteikė Vaitiekaus (Voicecho) Turskio (Wojciech Turski) kūrinys „Atsakymas į kun. Hugo Kolontajaus veikalą“ (Odpowiedz na dzieło ks. Hugona Kołłątaja, 1790), kuriame savo oponentą jis apibūdino kaip įkūrusį „šmeižto kalvę, iš kurios jo nuomonei nepaklūstančių atžvilgiu keršto sviedinius svaido“. Šis apibūdinimas greitai įsitvirtino konservatyvios bajorijos retorikoje.
„Kolontajaus kalvei“ priklausė publicistai: lenkų kunigai Pranciškus Salezis Jezerskis (Francziszek Salezy Jezierski) ir Pranciškus Ksaveras Dmochovskis (Franciszek Ksawery Dmochowski), Livonijos bajoras Antanas Trenbickis (Antoni Trębicki), Kauno pavieto bajoras, Daugų ir Perlojos klebonas Juozapas Mejeris (Józef Meier), kunigas Florijonas Jelskis (Florian Jelski), Piotras Grosmanis (Piotr Grossmani), Janas Dembovskis (Jan Dembowski) ir kiti.
Neteisybių išpažinimas
Publicistai aktyviai diskutavo dėl valstiečių padėties, teisių miestiečiams, politinių laisvių ir Lietuvos bei Lenkijos santykių. 1788 metais pasirodžius knygutei „Apie lenkų baudžiauninkus“ (O poddanych polskich), prasidėjo polemika valstiečių klausimu. Šia tema rašė Vilniaus vyskupas sufraganas Dovydas Pilichovskis (Dawid Pilichowski), 1789 m. paskelbęs darbą „Atsakymas į klausimą, arba Priedas knygai apie lenkų baudžiauninkus“ (Odpowiedź na pytanie, czyli dodatek do księgi o poddanych polskich), ir kiti.
Įdomybė
Visuotinio publicistikos pakilimo metu XVIII a. išrinktam į seimą bajorui tapo gėda grįžti namo seime nepasakius kalbos, o vėliau jos nepaskelbus „visuomenės žiniai“. Pasitaikydavo, kad kurie deputatai pasisakydavo seime ir po 100, 200 ar 300 kartų, o kalbų publikacijos tapo gyvenimo kasdienybe.
Publicistas P. S. Jezerskis, kritikuodamas padėtį valstybėje, ATR ydas įvilko į „Tikėjimo išpažinimo“ formulę: „Tikiu ir išpažįstu netvarkos, priespaudos ir visokių bjaurybių kūrėją – lenkų bajoriško luomo laisves, kurios valstiečiams atėmė žmogaus, o miestiečiams – piliečio teises; iš kurių prasidėjo ponų oligarchija, kuri kelia nesantaiką, niekšybes ir bajorijos susiskaldymą į partijas, sekančias didžiūnų apgaulinga ir įžūlia dvasia. Tikiu, kad karalius, netekęs sostui priklausančios valdžios, turi kęsti dažnai neteisingus priekaištus dėl krašto nelaimių, kurių priežastis – oligarchija. Tikiu, kad priespaudos, lupikavimo, persekiojimų ir neteisybių priežastis – kariuomenės, iždo, įstatymų sargybos ir sostinės saugumo padalinimas keturioms institucijoms. Tikiu senato ir atstovų paperkamumu, tikiu jų bendravimu su svetimais ministrais; tikiu, susivienijus jų gobšumui, prisikels iš numirusių svetimųjų smurtas ir netvarka; tikiu kreivos priesaikos ir išdavystės atleidimu ir tuo, kad kada nors Lenkija vis dėlto sulauks geresnės tvarkos. Amen.“
Kai ietis pakeitė plunksnos…
Daugiausia iečių publicistai sukryžiavo ties 1791 m. gegužės 3 d. konstitucija. 1791 metų lapkritį pasirodė publicisto, rašytojo Dyzmos Bončos Tomaševskio (Dyzma Boncza Tomaszewski) 80 puslapių veikalas „Dyzmos Bončios Tomaševskio, Braclavo vaivadijos civilinio–karinio komisaro, pastabos apie 1791 m. gegužės 3 d. konstituciją ir revoliuciją“ (Dyzmy Bonczy Tomaszewskiego komisarza cywilno woyskowego województwa braclawskiego nad konstytucyą i rewolucyą dnia 3 maja roku 1791 uwagi), kuriame reformų šalininkai buvo apkaltinti despotizmu. Šis veikalas sulaukė populiarumo tarp Konstitucijos priešininkų, o 1792 m. pradžioje buvo pakartotas jo leidimas.
“
Į diskusiją įsijungė ir Lietuvos bajorai – Trakų atstovas Mykolas Zaleskis, Lietuvos Brastos atstovas Martynas Matuševičius, Naugarduko – Tadas Čackis ir Mikalojus Volskis.
Reformų šalininkai nesnaudė, A. Trenbickis paskelbė reformų grupuotę ir jos darbų teisėtumą ginantį „Atsakymą tikrajam Dyzmos Bončios Tomaševskio pastabų apie gegužės 3 d. konstituciją ir revoliuciją autoriui“ (Odpowiedź autorowi prawdziwemu uwag Dyzmy Bonczy Tomaszewskiego nad konstytucyą i revolucyą dnia 3 maja). Į diskusiją įsijungė ir Lietuvos bajorai – Trakų atstovas Mykolas Zaleskis, Lietuvos Brastos atstovas Martynas Matuševičius, Naugarduko – Tadas Čackis ir Mikalojus Volskis. Dar viename anoniminiame veikale „Apie gegužės 3 d. konstituciją šviesiesiems maloningiesiems pasiuntiniams Trakų Zaleskiui ir Lietuvos Brastos Matuševičiui“ (O konstytucyi trzeciego maja r. 1791 do IWW. Zaleskiego trockiego y Matuszewicza brzeskiego litewskich posłów) Konstitucija nebuvo smerkiama, bet nurodytos jos spragos: per daug duota teisių karaliui ir nesuteikta garantijų piliečių laisvėms. Į diskusiją dėl kaltinimų, jog Konstitucija susiaurino bajorų laisves ir teises, įsitraukęs P. K. Dmochovskis pabrėžė, kad „laisvių Respublikoje yra pakankamai, ir to įrodymas – kalbėti ir rašyti gali kas ką nori“.
Apšvietos publicistiką gausiai papildė seimo atstovų kalbos. Visuotinio publicistikos pakilimo metu išrinktam į seimą bajorui tapo gėda grįžti namo seime nepasakius kalbos, o vėliau jos nepaskelbus „visuomenės žiniai“. Pasitaikydavo, kad kurie deputatai pasisakydavo seime ir po 100, 200 ar 300 kartų, o kalbų publikacijos tapo gyvenimo kasdienybe. Tarp jų autorių buvo visų politinių grupuočių ir kelių kartų atstovai.
XVIII a. paskutiniais dešimtmečiais aktualios politinės, socialinės, kultūrinės tematikos kūriniai, spausdinami periodinėje spaudoje ar atskirais spaudiniais, tapo neatsiejama politinio ir kultūrinio gyvenimo dalimi.
Ramunė Šmigelskytė-Stukienė
A. Šapoka. Raštai. T. 2: Lietuva Reformų seimo metu. Iki 1791 m. gegužės 3 d. konstitucijos, Vilnius, 2008.
