Amatininko troba
Archeologinių tyrinėjimų, vykdytų Vilniuje bei Kernavėje, duomenys iliustruoja, kaip atrodė XIII–XIV a. gyvenamasis namas. Aukšto gruntinio vandens dėka mediniai to meto pastatų sienojai, bent apatiniai rąstų vainikai išliko iki mūsų dienų. Žemutinės pilies teritorijoje į šiaurę nuo Gedimino kalno piliakalnio kasinėtame miestiečių kvartale aptikti pavieniai radiniai rodo, jog ten gyveno nepasiturintys eiliniai gyventojai – įvairias pilies tarnybas atlikinėję žmonės ir jų šeimos. O gausūs Kernavės radiniai liudija, jog Pajautos slėnyje gyveno ir dirbo gerai savo amatą išmanę amatininkai. Bet ir vieni, ir kiti apie mūrinį būstą, matyt, net nesvajojo. Kiemuose dominuodavo 3–4 m dydžio stačiakampiai, neretai artimi kvadratui įvairios paskirties, dažniausiai vienos patalpos pastatai.
Kaip savo būstą rentė viduramžių lietuvis?
Gyvenamasis namas iš kitų ūkinės ar gamybinės paskirties statinių išsiskyrė tik dydžiu. Vilniuje aptiktas net 12,5 m ilgio ir 5,5 m pločio gyvenamasis namas, skersine siena padalintas į du galus, kurių vienas išilgine siena išskirtas į du ilgus kambarius. Kernavėje tyrinėtas kauladirbio gyvenamasis namas buvo dviejų galų ir 10,4×4,4 m dydžio. Namų statybai naudota daugiausia pušies mediena. Visi pastatai – rentinės konstrukcijos iš gulsčių kampuose sunertų rąstų. Nors yra ir išimčių – Vilniuje aptiktos ir karkasinio pastato liekanos su vertikalių rąstų sienomis bei vienas statinys su į stulpus kampuose suleistais sienojais. Taigi tokie pastatų rentimo būdai to meto meistrams buvo žinomi. Sienoms ręsti naudoti apvalūs, nuluptos žievės iki 30 cm skersmens rąstai. XIV amžiaus pab. dažniau naudoti keturkampiai tašyti rąstai. Drėgname grunte akmenys pamatams naudoti retai. Sienojai kloti ant žemės, kartais po apatiniu vainiku dėtos skersinės kaladės arba platesnės lentos. Rąstų viršuje būdavo išskaptuojamas 4–5 cm pločio griovelis, skirtas viršutiniam rąstui įleisti. Kad sienos geriau laikytų šilumą, tarp rastų dėdavo samanų. 10–15 cm nuo jų galų būdavo iškertamos pusės rąsto storio iškartos, skirtos sienojams suleisti. Likę galai būdavo nutašomi kirviu, rečiau – nupjaunami pjūklu. Viršutiniai rąstų vainikai arba stogo konstrukcijos būdavo sukabinamos skabėmis.
“
Vidutinis gyventojų ūgis tesiekdavo 165 cm, o aukštas patalpas sunku būdavo apšildyti žiemą, todėl namų sienos vargu ar viršijo 1,8–2 metrus.
Negalime tiksliai pasakyti, kokio aukščio buvo namai. Vidutinis gyventojų ūgis tesiekdavo 165 cm, o aukštas patalpas sunku būdavo apšildyti žiemą, todėl namų sienos vargu ar viršijo 1,8–2 metrus. Nors Vilniuje buvo aptikta 2,35 m ilgio, kaip manoma, durų lenta. Kadangi durys būdavo įrengiamos virš antrojo rąstų vainiko, o virš jų būdavo dar bent pora vainikų, pastato aukštis galėjo siekti ir 3 metrus. Durys būdavo įrengiamos įvairiose pastatų pusėse, matyt, priklausomai nuo statinio padėties gatvės atžvilgiu. 0,75–1,2 m pločio durys gamintos iš 2–3 iki 0,5 m pločio ir 5 cm storio suleistų bei mediniais įkirstais skersiniais sujungtų lentų. Daugelio surastųjų aukštis tik nežymiai viršija vieną metrą. Kai kurios durys turėjo staktas, varstomos buvo mediniais „bėgūnais“, įleistais į slenkstį ir viršutinį rąstą. Uždaromos sklendėmis, kabliais.
Viena dažniausiai aptinkamų geležinių architektūrinių detalių – kilpos. Jos būdavo įkalamos į duris ir sienojus, prie jų kabindavo kablius arba užrakinamas spynas. Šiaip geležinių detalių XIII–XIV a. medinėje architektūroje naudota nedaug. Geležis buvo pakankamai brangi. Pastatai statyti net be vinių. Vinys naudotos tik retais atvejais, dažniausiai jas pakeisdavo mediniai kaiščiai.
Žvilgsnis į spingsulės nušviestos trobelės vidų
Apie pastatų langus tiesioginių duomenų nėra. Tačiau sprendžiant iš to meto analogijų, name būdavo 1–2 nedideli per pusę gretimų rąstų įpjauti langeliai, aptempti gyvulio pūsle. Visi gyvenamieji ir daugelis gamybinės paskirties pastatų turėjo lentines grindis. Storos, skeltinės iki 40 cm pločio rūpestingai aptašytos lentos klotos ant balkių, suguldytų ant žemės. Kartais grindų balkiai buvo įstatomi tarp pirmo ir antro sienų vainikų.
Įdomybė
XIII–XIVa. Lietuvos medinėje architektūroje geležinių detalių naudota nedaug. Geležis buvo pakankamai brangi, tad pastatai statyti net be vinių. Vinys naudotos tik retais atvejais, dažniausiai jas pakeisdavo mediniai kaiščiai.
Sunku pasakyti, ar pastatuose buvo įrengiamos lubos ir kokių konstrukcijų bei iš kokių medžiagų dengti stogai. Kernavėje buvo aptiktos į vieno pastato vidų suvirtusios lentos ir dvišlaičio stogo gegnės. Spėjama, kad bent gyvenamieji pastatai turėjo lentines lubas, lentomis buvo dengiami ir, matyt, velėna apkraunami stogai. Krosnis dažniausiai būdavo įrengiama pastatų kampe, jų aptikta visuose gyvenamuosiuose ir kai kuriuose gamybinės paskirties pastatuose. Krosnys turėdavo apie 2×2 m dydžio ir apie 40 cm virš grindų iškeltą plūkto molio bei akmenų platformą – padą. Formuojant padą naudotos lentos, kartais jos apdrėbtos moliu ir paliktos.
“
Gyvenamo būsto interjeras, nūdienos akimis žiūrint, buvo skurdus.
Apie 1,25 m ilgio ir 1,15 m pločio į viršų siaurėjantis kupolas buvo formuojamas iš akmenų ir molio skiedinio arba tik iš molio, naudojant medinį šakų karkasą. Kupolo – kūrenimo kameros aukštis siekdavo apie 0,6 m, dūmai išeidavo pro skylę kraige.
Gyvenamo būsto interjeras, nūdienos akimis žiūrint, buvo skurdus.
Civilizacijos išradimas – lova mūsų geografines platumas pasiekė tik po kokių poros šimtų metų. Tuo tarpu amatininko gryčios pagrindinės puošmenos buvo stalas ir pasieniais įrengti suolai, kurie atstodavo ir gultus. Gyvenamajame būste buvo ne tik gyvenama, dirbama, čia šaltu metų laiku prieglobstį surasdavo ir dalis laikytų gyvulių. Vienintelis šviesos šaltinis tamsiu paros metu greta krosnies būdavo gausiai pastatų aplinkoje randamos apdegusios balanos.
Gintautas Vėlius
