1791 m. gegužės 3 d. konstitucija, arba „Valdymo įstatymas“
Naujoji Lietuvos ir Lenkijos konstitucija – „Valdymo įstatymas“ (Ustawa Rządowa) – buvo visų XVIII a. II p. Abiejų Tautų Respublikoje vykdytų politinių, socialinių ir ūkinių reformų kulminacija. Lenkiškas žodis „rząd“ XVIII a. terminologijoje reiškė valstybės santvarką. Konstitucija pradėjo naują Lietuvos ir Lenkijos istorinę perspektyvą. Lietuvoje ši perspektyva ryškėjo per visą XIX a. ir buvo realizuota nepriklausomybės paskelbimu 1918 m. vasario 16 dieną. Kuomet smulkus žemaičių bajoras Motiejus Biržiška kartu su Dionizu Poška 1792 m. Raseiniuose pasirašė (kaip neraštingas – trimis kryžiukais) po 1791 m. gegužės 3 d. konstitucija, jis net neįsivaizdavo, kad po daugiau kaip šimto metų jo palikuonis Mykolas Biržiška (1882–1962) taps 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos nepriklausomybės akto signataru.
Įsigalėjusi tvirta nuomonė, kad 1791 m. gegužės 3 d. konstitucija buvo pirmoji Europoje ir antroji rašytinė konstitucija (po JAV). Tačiau turėtų rūpėti ne varžybos dėl vienos ar kitos pozicijos, bet įstatymo vieta konstitucinės minties raidoje. Gegužės 3 d. konstituciją sudaro įvadas ir 11 straipsnių. Visi 11 Konstitucijos straipsnių sudarė aiškią ir darnią sistemą. I–IV straipsniai apėmė katalikų tikėjimą, dvasininkijos, bajorijos, miestiečių ir valstiečių teises; tai buvo normos, nustačiusios valstybės visuomeninę sanklodą ir išsaugojusios atskirų luomų teises. V–VIII straipsniai apibrėžė valstybės politinę santvarką. V straipsnis nustatė valstybės valdymo principus, o VI–VIII straipsniai aptarė įstatymų leidžiamąją, vykdomąją ir teisminę valdžią. „Valdymo įstatymo“ teorinis pamatas buvo prancūzų filosofo Šarlio Lui de Monteskjė (Charles-Louis de Montesquieu, 1689–1755) suformuluotas valdžių padalijimo principas (jo knyga „Apie įstatymų dvasią“ lenkiškai išėjo 1777 m.). Atskiras problemas aptarė IX („Regentystė“), X („Karaliaus vaikų edukacija“) ir XI („Tautos karinė jėga“) straipsniai.
Švelnioji Abiejų Tautų Respublikos revoliucija
Abiejų Tautų Respublika gavo naujųjų laikų dvasią ir naujos visuomenės kūrimo principus atitinkantį pagrindinį valstybės įstatymą. Valstybė įgavo konstitucinės monarchijos statusą. Buvo panaikinta ilgametė seimų destrukcijos priežastis – liberum veto principas. Konstitucija nebuvo itin radikali. Palyginus su Prancūzijos „Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija“ (1789), matomi kiti prasminiai teisiniai akcentai.
“
Konstitucija nebuvo itin radikali.
Prancūziško dokumento turinys, kurio pirmasis straipsnis teigė, kad visi žmonės yra lygūs prieš įstatymą, aiškiai orientuotas į teisinio subjekto, sąmoningo individo mąstyseną ir veikseną, jo pilietinių teisių įtvirtinimą, o 1791 m. gegužės 3 d. konstitucija vietomis dar persmelkta bendruomenės patoso ir bajoriškos visuomenės sampratos. Tačiau tai buvo skambus prologas, didžiųjų reformų pradžia. Konstitucijos kūrėjai numatė, kaip „švelnioji revoliucija“ (Hugo Kollątajaus terminas) turėtų bręsti ir plėstis, kokias laisves reikėtų propaguoti ir įtvirtinti. Konstitucija, deja, galiojo tik 14 mėnesių – iki 1792 m. liepos 23 d., kai monarchas Stanislovas Augustas išdavikiškai prisijungė prie Rusijos dvaro organizuotos Targovicos konfederacijos, nukreiptos prieš reformų programą. Vaizdžiai tariant, tai buvo sprendimas, panaikinęs valstybėje monarcho statusą. Karalius buvo gyvas, tačiau savo majestotą prarado negrįžtamai. Su Targovicos konfederacija prasidėjo Stanislovo Augusto asmenybės erozija, pasibaigusi jo mirtimi Peterburge 1798 metais.
Įdomybė
Biržiškų šeimos istorija atskleidžia ir Lietuvos politinės savimonės kelią: smulkus žemaičių bajoras Motiejus Biržiška kartu su Dionizu Poška 1792 m. Raseiniuose pasirašė (kaip neraštingas – trimis kryžiukais) po 1791 m. gegužės 3 d. konstitucija, o daugiau kaip po šimto metų jo palikuonis Mykolas Biržiška (1882–1962) tapo 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos nepriklausomybės akto signataru.
Ieškant Lietuvos: ar konstitucija grasė valstybingumui?
Dažnai teigiama, kad 1791 m. gegužės 3 d. konstitucija panaikino Lietuvos valstybinį atskirumą, Lietuvos ir Lenkijos uniją bei įtraukė Lietuvą į karūnos sudėtį. Iš tiesų nė vienas „Valdymo įstatymo“ straipsnis nemini Lietuvos (konstitucijos preambulėje valdovo titulatūroje minimas „Lietuvos Didysis Kunigaikštis“), tačiau nė vienas straipsnis nekalba apie Lietuvos panaikinimą. Neįmanoma vienu aktu panaikinti tai, kas susiklostė istoriškai per šimtmečius. Konstitucijos tekste dažnai minima „Lenkija“, tačiau taip pat kalbama ir apie „Respublikos valstybes“, „bendrą Tėvynę“ ir „krašto konstituciją“.
“
Neįmanoma vienu aktu panaikinti tai, kas susiklostė istoriškai per šimtmečius.
Karalius turėjo būti bendras, bendri turėjo būti seimas ir pagrindinės valdymo institucijos. Stanislovas Augustas buvo vieningos valstybės šalininkas. Panašios nuomonės laikėsi ir H. Kollątajus, kuris teigė, kad Varšuva turėtų būti vieningos atgimusios valstybės centru. Jis net siūlė Lietuvai atsisakyti seimo Gardine, pasitenkinant vietoj to 1/3 pajamų iš Varšuvos iždo. Tai atspindėjo XVIII a. pab. Europoje paplitusias kosmopolitines ir unitarines tendencijas, įsišaknijusias absoliutinių monarchijų tradicijas.
“
Jei lietuvių pasiuntinių ir senatorių paramą 1791 m. gegužės 3 d. konstitucijai galima traktuoti kaip nuolaidą Lenkijai, padarytą dėl visos ATR interesų, tai ir „Abiejų Tautų tarpusavio įsipareigojimą“ galima vertinti kaip Lenkijos pasiuntinių nuolaidą Lietuvai.
1791 m. gegužės 3 d. konstitucija nėra paskutinis Ketverių metų seimo darbų akordas. Valstybės pagrindų reformą užbaigė 1791 m. spalio 20 d. priimtas įstatymas – „Abiejų Tautų tarpusavio įsipareigojimas“. Jį seimui pateikė Lietuvos konfederacijos maršalas Kazimieras Nestoras Sapiega. Šis įstatymas nedviprasmiškai teigė, kad Lietuvos „provincija“ yra kažkas kita nei Mažoji Lenkija ar Didžioji Lenkija. Jei lietuvių pasiuntinių ir senatorių paramą 1791 m. gegužės 3 d. konstitucijai galima traktuoti kaip nuolaidą Lenkijai, padarytą dėl visos ATR interesų, tai ir „Abiejų Tautų tarpusavio įsipareigojimą“ galima vertinti kaip Lenkijos pasiuntinių nuolaidą Lietuvai. Tai stiprino Lietuvos ir Lenkijos politinių tautų konsolidaciją.
Su 1791 m. gegužės 3 d. konstitucija siejami epochos įvykiai išreiškė Lietuvoje naujos bajorų kartos politines ir socialines aspiracijas, virtusias realių veiksmų programomis 1831 ir 1863 metų sukilimuose.
Eligijus Raila
