1649 m. Lojevo mūšis

Lietuvių kariuomenė prieš daug gausesnius sukilėlių būrius

1649 m. vasarą, tęsiantis kazokų sukilimui Ukrainoje, sukilėlių vadas Bogdanas Chmelnickis pasiuntė apie 10 000 kazokų, vadovaujamų plk. Stepano Podobailos, prie Lojevo miestelio, kur jie įsitvirtino (lietuvių artilerijos kapitono Kristupo Eigirdo nubraižytame mūšio plane pažymėta raide A) prie Dniepro ir Sožo upių santakoje esančios perkėlos (plane S). Ši buvo laikoma vartais iš LDK į Ukrainą. Taip buvo siekiama neleisti lietuviams įžygiuoti į Ukrainą ir pagelbėti lenkams, kaip reikalavo lenkai ir valdovas Jonas Kazimieras iš LDK lauko etmono Jonušo Radvilos. 

“

Iš Ukrainos atžygiavo apie 15 000 kazokų, prie kurių dar galėjo prisijungti keli ar keliolika tūkstančių sukilusių valstiečių, tad iš viso apie 30 000 lengvai ginkluotų karių.

J. Radvilos vadovaujama maždaug 5 500 karių kariuomenė iš Rečicos liepos 23 d. atvyko prie Lojevo (pėstininkai buvo atplukdyti; plane P), įsitvirtino priešais kazokus ir pradėjo jų apšaudymą patrankomis (plane B, C, D, R). Kiek atokiau nuo kazokų sudeginto miestelio (plane D), kairiajame Lojuvkos upelio krante (plane Q), etmono nurodymu buvo įrengta lietuvių stovykla, kurią supo keturi įtvirtinimų žiedai iš vežimų ir žemės pylimų (plane E).
Bet po poros dienų gauta žinių, kad iš Ukrainos atžygiavo plk. Michailo Kričevskio vadovaujama kazokų kariuomenė (apie 15 000 kazokų, prie kurių dar galėjo prisijungti keli ar keliolika tūkstančių sukilusių valstiečių, tad iš viso apie 30 000 lengvai ginkluotų karių). Buvo neaišku, kur jie pasuks: Rečicos ar Lojevo link. Ištirti padėties J. Radvila prie Rečicos pasiuntė apie 860 raitelių, vadovaujamų Adomo Pavlovičiaus-Lukianskio, o prie Pripetės krantų pasiuntė apie 1 000 raitelių, vadovaujamų Samuelio Komorovskio. Bet M. Kričevskis iš aplinkinių valstiečių apie tai sužinojo ir, jiems padedant, išvengė susidūrimo su abiem žvalgų būriais. Pakeliui užėmęs Cholmečio miestelį, jis nepastebimai priartėjo prie lietuvių stovyklos iš pietų pusės. Lietuvių laimei, kad J. Radvila, sužinojęs apie netolimo Cholmečio užėmimą, skubiai pasiuntė pasiuntinius sugrąžinti abu žvalgų būrius. Apie tai žinojo ir M. Kričevskis, todėl skubėjo.

Priešas sprunka į miškus

Liepos 31 d. 9 val. apie 10 000 kazokų (plane F) iš miško užgriuvo dešiniajame Lojuvkos krante priešais lietuvių stovyklą išsidėsčiusius prekeivius ir veržėsi malūno užtvankos link, kur buvo galima patogiai persikelti per pelkėtą upelį ir pasiekti lietuvių stovyklą. Lietuviai kelias dienas ruošėsi galimam puolimui, vaikščiojo ginkluoti, todėl nepasimetė. Apie 400 pėstininkų, užėmę apleistus malūno pastatus prie užtvankos, šautuvų salvėmis sulaikė kazokus.

Lietuvių raiteliai, patyrę daug aukų, buvo sustabdyti. Jie gerokai nutolo nuo stovyklos ir pagrindinių pajėgų. Grėsė apsupimas. Bet tuo metu kazokus iš užnugario užgriuvo spėjęs iš žvalgybos grįžti S. Komorovskio būrys (plane H). „Prispirti kautis iš abiejų pusių ir pamanę, jog iš surengtos [jiems] pasalos puola didesnės pajėgos, [maištininkai] leidosi bėgti ir vėl dingo miške.“ Iš belaisvių sužinojus, kad keli kazokų pulkai bando miškais apeiti lietuvius, ten buvo pasiųstas Vincento Korvino-Gosievskio vadovaujamas pulkas. Vos jam atvykus, išpuolė kazokai (plane I), bet lietuviai juos sutriuškino, nors priešai bandė slėptis pelkėje.

Kazokų įtvirtinimų menas

Tuo metu M. Kričevskio kazokams padėti iš kairiojo Dniepro kranto persikėlė apie 2–3 tūkst. rinktinių Podobailos kazokų. Šie apsikasė ir apsistatė valtimis, įsitvirtino dešiniajame krante ir ruošėsi puolimui (plane K). Jiems pavyko atremti kelias lietuvių atakas. 

“

Lietuvių pėstininkai ir raiteliai, apsupę kazokus prie upės bei pasitelkę lengvąją artileriją, išstūmė šiuos iš užimtų pozicijų ir privertė juos šokti į Dnieprą.

Bet kai J. Radvila ėmė vadovauti šiame flange (plane O), lietuvių pėstininkai ir raiteliai, apsupę kazokus prie upės bei pasitelkę lengvąją artileriją, išstūmė šiuos iš užimtų pozicijų ir privertė juos šokti į Dnieprą, kur daugelis arba nuskendo, arba buvo iššaudyti nuo kranto.
Tuo metu atvyko į kovines eiles surikiuoti kazokų vežimai ir nauji jų pėstininkai. Lietuviai apie jų pasirodymą žinojo iš belaisvių, buvo pasiruošę, vadovaujami Grigo Mirskio sėkmingai juos atakavo ir paėmė (plane L). Gelbėti vežimus bandė iš miško išpuolę kazokai su M. Kričevskiu priešakyje, bet buvo atmušti. „Kai Kričevskis pamatė, kiek [daug] vietų jisai pralaimėjo kovą, [ir išvydo,] jog pergalę jam sunku laimėti ne tik atvirame lauke, bet netgi miškų užkaboriuose, [jis] iš rąstų, kitokios medžiagos, taip pat iš kritusių gyvulių, žmonių lavonų ir viršum suneštos žemės su tam tikru nuostabą keliančiu įgudimu bei greitumu, (…) gilesnėje ir tankesnėje miško vietoje pastatė karinį reikalingo dydžio aptvarą sumuštųjų pulkų likučiams paslėpti“ (plane N). Lietuviai keletą kartų nesėkmingai atakavo šiuos įtvirtinimus bei persekiojo pasklidusius priešus kitose vietose (plane M), bet galiausiai sustojo, nes sutemo, o kariai pavargo ir stigo šovinių.

Pergalė ir pagarba nugalėtajam

Naktį kazokai, išsigandę, jog lietuviai ruošiasi pulti, pabėgo iš įtvirtinimų ir paliko sužeistą karvedį M. Kričevskį, kurį ryte lietuviai parsinešė į stovyklą. Nežiūrint suteiktos medicininės pagalbos, rugpjūčio 3 d. M. Kričevskis mirė (išliko amžininko pieštas jo pomirtinis portretas, kaip ir jo buvimą J. Radvilos nelaisvėje vaizduojantis gobelenas). Po mūšio lietuviai 19-oje pilkapių palaidojo apie 2 700 žuvusių kazokų, kitus palaidojo valstiečiai, o dar kiti dingo Dniepro vandenyse. Po šios pergalės, kuri nuskambėjo to meto Europoje, J. Radvila nuvedė savo kariuomenę atgal prie Rečicos, kur papildė maisto ir amunicijos atsargas bei rengėsi naujoms kovoms.

Elmantas Meilus

Literatūra: Senoji Lietuvos literatūra, XV knyga: A. Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorijos įvairenybės, I dalis, Vilnius, 2003, p. 83–115; Wisner H., Jonušas Radvila (1612–1655). Kėdainių šešėlyje, Vilnius, 2000, p. 138–141.