Vilniaus miestiečių dailės rinkiniai: tarp pamaldumo ir reprezentacijos
Žinios apie Vilniaus miestiečių dailės rinkinius – bene vienintelis šaltinis, leidžiantis spręsti, kaip dailė buvo vertinama miestietiškoje aplinkoje. Rašytinių liudijimų, kaip miestiečiai vertino dailę, neturime. Neišliko ir miestiečių sutarčių su dailininkais. O ir apie miestiečių rinkinius, kurių nė vienas nepasiekė mūsų dienų, sužinome tik iš ekonominio ir teisinio pobūdžio šaltinių – turto inventorių, testamentų, teismo bylų. Šiuolaikiniam tyrinėtojui prieinami tėra skaičiai (miestiečio namuose buvusių meno kūrinių kiekis ir kaina) bei inventoriuose neretai nurodoma sukauptų dailės kūrinių tematika.
Kolekcijos pagal luomą ir savimonę
Vilniaus miesto gyventojai nebuvo vienalytė socialinė grupė. Jų statusas, visuomeninė ir turtinė padėtis, išsilavinimas įvairavo. Apie dailės rinkinius daug žinių teikia pasiturinčių miestiečių (valdančio elito atstovų, pirklių, rečiau – amatininkų) turto surašymai. Pagal miestiečių grupes skyrėsi ir dailės rinkinių dydis. Didelius rinkinius turėjo tik Vilniaus valdantis elitas ir pirkliai.
“
Didelius rinkinius turėjo tik Vilniaus valdantis elitas ir pirkliai.
Paprastai jie sukaupdavo iki 24 paveikslų. Didžiausius amatininkų rinkinius sudarė 10 dailės kūrinių. Tačiau dailės kūrinių kiekis skyrėsi net tarp tos pačios visuomeninės padėties miestiečių, pvz., XVIII a. 3 dešimtmetyje surašytuose Vilniaus tarėjų inventoriuose pasitaiko turėjusių 2 paveikslus ir 80 dailės kūrinių (tokį didžiausią rinkinį XVIII a. pab. sukaupė Vilniaus tarėjas Pranciškus Beldovskis). Rinkinių skirtumus lėmė didelė savininkų turtinė diferenciacija, išsilavinimas ir savimonė.
LDK visuomenėje estetiniai kriterijai nebuvo svarbiausi, vertinant dailės kūrinį. Paveikslai buvo retai įsigyjami vien namo sienoms papuošti. Miestiečiai mėgo kaupti religinius dailės kūrinius. Jų tematika siejosi su to meto pamaldumo tradicijomis, pvz., kiekviename rinkinyje galime rasti Lietuvos ir Lenkijos stebuklingųjų atvaizdų kopijų, liudijančių šių paveikslų kultą. Pamaldumas buvo bene pagrindinė tapybos darbų įsigijimo priežastis. Vien pasaulietinės tematikos rinkinių Vilniaus miestiečiai neturėjo. Tačiau įvairių žanrų paveikslų būta, o didžiausia tematine įvairove pasižymėjo pirklių, mobiliausios miestiečių grupės, rinkiniai.
Dauguma svarbią padėtį mieste užimančių ir turtingesnių miestiečių turėdavo savo ir šeimos narių portretų, svarbių jų reprezentacijai. Tą pačią funkciją turėjo ir namuose kabinti valdovų portretai. Amatininkai portretų neužsakinėjo.
“
Dauguma svarbią padėtį mieste užimančių ir turtingesnių miestiečių turėdavo savo ir šeimos narių portretų, svarbių jų reprezentacijai.
Nė viename net ir valdančio sluoksnio miestiečio rinkinyje nerandame jo tėvų ir senelių portretų. Tai bene pagrindinis bruožas, skiriantis miestiečio ir bajoro, suvokusio savo luomo išskirtinumą ir formavusio giminės portretų kolekcijas, kaip kilmingumo paliudijimą, rinkinius. Kita vertus, didžiausi miestiečių rinkiniai įvairove ir apimtimi dažnai pranoko bajorų kolekcijas. Minėtas Pranciškaus Beldovskio rinkinys įspūdingai atrodo ir Vidurio Europos miestų kontekste: jis turėjo ne tik savo, žmonos, vaikų portretus, valdovų, popiežiaus, Vilniaus vyskupo atvaizdus, bet ir natiurmortų, batalinių scenų, buvusių naujove XVIII a. pr. Prahos ar Krokuvos miestiečių namuose. Tiesa, ne visos kultūrinės naujovės Vilnių pasiekdavo greitai. Į LDK neatvykdavo Vidurio Europoje aktyviai veikę Nyderlandų paveikslų pirkliai, pardavinėjantys peizažus ir žanrinių scenų paveikslus.
Paveikslai pigesni už sukneles
Vietiniai pirkliai dažniausiai prekiavo pigiais popieriniais religiniais paveikslėliais, pvz., knygrišio našlė 1758 m. turėjo virš 1 000 paveikslėlių, kurių kaina neviršijo 5 grašių. Paveikslai nebuvo itin brangūs.
“
Dailės kūriniai tuo metu vargu ar galėjo tapti patikima pinigų investavimo forma.
Įdomybė
Miestiečio ir bajoro savimonės skirtumai išryškėja abiejų luomų turėtose paveikslų kolekcijose. Nors XVIII a. didžiausi vilniečių rinkiniai įvairove ir apimtimi dažnai pranoko bajorų kolekcijas, nė viename net ir valdančio sluoksnio miestiečio rinkinyje nerandame jo tėvų ir senelių portretų. Bajorai, skirtingai nei miestiečiai, suvokė savo luomo išskirtinumą ir giminės portretų kolekcijas formavo kaip kilmingumo įrodymą.
Brangiausias P. Beldovskio paveikslas įkainotas 48 auksinais, tuo tarpu puošnūs drabužiai beveik dvigubai daugiau – 80 ar 100 auksinų. Brangiausias XVIII a. miestiečio turėtas paveikslas (pirklio Danieliaus Moravskio rinkinyje) įvertintas 120 auksinų 20 grašių suma ir apibūdintas kaip „itališkos tapybos“. Dažniausiai paveikslai buvo įkainojami iki 10 auksinų. Dailės kūriniai tuo metu vargu ar galėjo tapti patikima pinigų investavimo forma. Turtingesniems miestiečiams patikimiau atrodė investuoti į juvelyrinius dirbinius, mažiau pasiturintiems – į audinius ir drabužius. Miestiečių testamentuose retai minimi paveikslai. Paskiriant turtą po mirties paveikslai buvo surašomi drauge su visais namų apyvokos daiktais. Bene vienintelis žinomas paveikslų vagystės atvejis –iš tarėjo Jono Holubovičiaus ir jo žmonos buvo pavogti trys „italų tapybos“ (veikiausiai brangūs) paveikslai.
Laikui bėgant, paveikslai buvo įrašomi atskirai nuo kitų namų apyvokos daiktų, dažniau nurodomi jų siužetai, atsirado vertinamasis paveikslų apibūdinimas. Tapytojas Juozapas Jermašauskas, įkainodamas D. Moravskio paveikslus, apibūdina juos kaip „geros tapybos“ darbus. Tačiau didesni poslinkiai, vertinant dailės kūrinius, įvyko tik XIX a., kai dailininkus imta ugdyti universitete, o dailės kūriniai imti vertinti ir dėl kitų savo savybių, pvz., patriotinio turinio.
Lina Balaišytė
