Valdovų giminė: nuo Gediminaičių prie Jogailaičių
Aprašydamas Lenkijos karaliaus Jogailos šeimos įvykius, Jonas Dlugošas viską žinančio kronikininko tonu pastebėjo, kad Jogaila su Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu Vytautu visuomet siekė, kad Lenkijos Karalystė būtų paveldėta „lietuvių tautoje ir jų Gedimino šeimoje bei giminėje“ (in nacione Lithuanica et in familia et in domo sua Gedimina). Šio žymaus XV a. II p. lenkų istoriko ir karaliaus Kazimiero Jogailaičio vaikų auklėtojo žodžiai, viena vertus, demonstruoja jo nuolatinį ir neblėstantį nepasitikėjimą pirmuoju Lenkijos karaliumi iš lietuviškos giminės, tačiau drauge atspindi Lenkijos Karūnoje ir Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje viešpataujančios lietuvių dinastijos istorinę atmintį. „Gedimino giminė“ – taip save suvokė ir vadino XIV a. pab. bei XV a. pr. Lenkijos bei Lietuvos valdovai.
Prigimtinė teisė valdyti
Dėl menkai išlikusių XIII a. šaltinių sunku ką nors pasakyti apie šios giminės pradžią ir apie visą ankstyvąją Lietuvos istoriją. Nėra patikimų duomenų spręsti apie Gediminaičių giminystės ryšius su ankstesnių Lietuvos valdovų Mindaugo ir Traidenio šeimomis. Pirmieji Gediminaičių giminės atstovai iškilo XIII a. pab. politinės sumaišties metu, kuri prasidėjo nužudžius pirmą ir vienintelį Lietuvos karalių Mindaugą.
“
Pirmieji Gediminaičių giminės atstovai iškilo XIII a. pab. politinės sumaišties metu, kuri prasidėjo nužudžius pirmą ir vienintelį Lietuvos karalių Mindaugą.
Kaip ir kitų svarbiausių diduomenės giminių, taip ir Gediminaičių pagrindinės tėvoninės valdos driekėsi vad. „tikrojoje Lietuvoje“ (Lithuania propria) – tose dabartinės Lietuvos ir Vakarų Baltarusijos žemėse, kurios nuo Lietuvos valstybės susidarymo buvo politinis šalies branduolys. Pagrindiniai centrai buvo Vilnius ir Trakai, iš kurių ilgainiui susiformavo Vilniaus ir Trakų kunigaikštystės. Gediminaičių protėviai, pradedant pirmuoju žinomu kunigaikščiu Putavyru (Pukuveru) Butvydu (1292–1294) ir valdant jo sūnums Vyteniui 1295–1316) bei Gediminui (1316–1341), sugebėjo per kelis dešimtmečius įtvirtinti dinastinę valdžią visoje valstybėje. XV amžiuje kronikininkai šią dinastiją retrospektyviai pavadino Gedimino vardu, kadangi giminės atmintis siekė tik šį XIV a. I p. valdžiusį asmenį. XV amžiaus pr. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto aplinkoje sukurtame ankstyviausiame Lietuvos istoriniame kūrinyje („Lietuvos didžiųjų kunigaikščių metraštis“) Lietuvos ir valdančios giminės istorija pradedama nuo Jogailos bei Vytauto senelio Gedimino. Dinastinė tradicija jį laikė giminės pradininku ir šalies sostinės Vilniaus įkūrėju. Jo užmirštus pirmtakus XIX–XX a. istorikai eruditai atrado svetimšalių kronikose. Kita vertus, Gedimino laikai išties žymėjo naują politinį laikotarpį. Tuo metu Lietuvoje atsirado „viešpataujančios giminės” (stirps regia) idėja, kuri teisę valdyti šalį užtikrino asmenims, kilusiems iš valdančios dinastijos. Nuo šiol didžiaisiais kunigaikščiais galėjo tapti tik tiesioginiai Gedimino palikuonys, kurie save laikė ir kitų buvo pripažįstami prigimtiniais valdovais (domini naturales), o valstybė vadinta valdovo tėvonija.
Viešpataujančios giminės sampratos įsitvirtinimui pasitarnavo ir tarptautinė Gedimino vedybų politika, kuomet gausūs valdovo sūnūs ir dukterys buvo apvesdinami su kaimyninių kraštų dinastijų atstovais. Vedybinės politikos dėka buvo užmegzti pirmieji taikūs kontaktai su krikščioniška Lenkija. Ypač artimi santykiai susiklostė su kaimynine Mazovija, kurioje apsigyvenusios lietuvių kunigaikštytės tarpininkavo politinę izoliaciją patiriantiems pagoniškiems giminaičiams ir padėjo jiems atrasti diplomatinius kelius į Vakarus. Tuo tarpu rytinėse rusiškose žemėse Gediminas savo sūnums ieškojo žemių paveldėtojų, sėkmingai taikydamas tuo metu Europoje paplitusią vedybinę strategiją prisijungti teritorijas dinastinių santuokų keliu.
Nuo giminės iki šeimos
XIV a. Gediminaičių kunigaikštiška giminė buvo plati, vien Algirdas turėjo dvylika sūnų. Siekiant sumažinti konfliktų dėl sosto grėsmę, iš anksto būdavo numatomas būsimas paveldėtojas ir sudaromos jam palankios valdžios perėmimo sąlygos. Tokiu būdu kaskart valdančioje giminėje išsiskirdavo nauja dinastinė šaka.
Įdomybė
Gediminaičių protėviai, pradedant pirmuoju žinomu kunigaikščiu Putavyru (Pukuveru) Butvydu (1292–1294) ir valdant jo sūnums Vyteniui 1295–1316) bei Gediminui (1316–1341), sugebėjo per kelis dešimtmečius įtvirtinti dinastinę valdžią visoje valstybėje. Tuo metu Lietuvoje atsirado „viešpataujančios giminės” (stirps regia) idėja: nuo šiol didžiaisiais kunigaikščiais galėjo tapti tik tiesioginiai Gedimino palikuonys, kurie save laikė ir kitų buvo pripažįstami prigimtiniais valdovais (domini naturales), o valstybė vadinta valdovo tėvonija.
Gediminaičių vardas tuo metu jau egzistavo, tačiau tikrą kunigaikščių giminės savimonę atspindėjo jų vartojami patroniminiai vardai: Algirdaitis (taip save dar 1431 m. vadino didysis kunigaikštis Švitrigaila), Kęstutaitis, Kaributaitis ir taip toliau. XIV a. Gediminaičių giminę reikėtų įsivaizduoti kaip nevienodo tamprumo ryšiais susietą asmenų grupę, kuri toli gražu ne visuomet veikdavo kaip solidarus politinis junginys. Lemtingas posūkis įvyko tuomet, kai dinastiją imta suvokti ne kaip vienos kartos giminaičių ratą, bet kaip genealoginiu principu vienas kitą keičiančių vienos šeimos valdovų eilę.
“
Vieninteliais teisėtais Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės paveldėtojais buvo laikomi tik valdovo šeimoje gimę sūnūs.
Gediminaičiai šiuos reikšmingus pokyčius patyrė XV amžiuje. Jogailai ir Vytautui pavyko įdiegti nuostatą, kad šalyje negali būti suvereno valdžią ribojančių kunigaikštiškos valdžios darinių. Vytauto laikais prasidėjo atskirų kunigaikštysčių naikinimo arba skaidymo procesas, kurį tęsė ir jo įpėdiniai didžiojo kunigaikščio soste. Šio proceso rezultatas – 1471 m. pakeistas paskutinės ir tradiciškai stipriausios Kijevo kunigaikštystės statusas, vietoj jos įsteigus administracinį darinį – Kijevo vaivadiją. Tokia raida stipriai paveikė kunigaikščių iš Gedimino giminės pasaulėžiūrą. Kaip ir kiti didikai jie ėmė vadintis paveldimais vardais, kurie buvo sudaryti pagal pirmojo naujos šakos atstovo vardą (Olelkaičiai, Sanguškos) arba buvo sukonstruoti iš pagrindinės valdos pavadinimo (Bielskiai, Čartoriskiai, Zaslavskiai). Dalis jų toliau puoselėjo savarankiško viešpatavimo idėją ir valdė nors nedideles, bet konsoliduotas teritorijas. Vis dėlto jie labiau ėmė panašėti į kitus įtakingus, tačiau suverenių teisių neturinčius didikus. Nors kai kurie jų galbūt manė ir kitaip, didžiaisiais kunigaikščiais jie tapti negalėjo. Senąją jų tėvų valdžią priminė tik išsaugotas kunigaikščio titulas. Vieninteliais teisėtais Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės paveldėtojais buvo laikomi tik valdovo šeimoje gimę sūnūs.
Tokia šeima XV a. tapo Lenkijos karaliaus ir aukščiausiojo Lietuvos kunigaikščio Jogailos palikuonys – Jogailaičiai. Su Vytauto broliu Žygimantu (1432–1440) ir jo sūnumi Mykolu išmirus Kęstutaičių šakai, o Jogailos broliui Švitrigailai (1430–1432) nepalikus tiesioginių įpėdinių, Jogailos sūnūs ir anūkai galėjo pradėti naujos – Jogailaičių dinastinės atšakos valdžią. Lemiamas buvo ilgas, net 52 metus trukęs Jogailos jaunesniojo sūnaus Kazimiero Jogailaičio valdymas. Per šį laikotarpį buvo suderinti santykiai tarp Lenkijos ir Lietuvos bei nusistovėjo personaline/dinastine unija grįsta politinė santvarka. XV amžiuje įvykusius pokyčius dinastinėje savimonėje liudija XV–XVI a. sandūroje atsiradęs paveldimas Jogailaičių dinastinis vardas, sietas ne su Gedimino, o su Jogailos vardu. Tai aiškiai rodo karališkos valdžios prioritetą ir pakitusį valdovo giminės suvokimą. Nors gediminaitiškos dinastijos šaknys nebuvo užmirštos, nuo šiol karališkoje šeimoje gimę asmenys buvo vadinami „de Jagellonum familia“.
Rimvydas Petrauskas
