ePaveldas Naktinis Dieninis

Vaivadijos ir vaivados: apie valstybės valdymo meną

Viduramžiais Lietuvos valstybės teritorijos valdymo būdai skyrėsi nuo šiuolaikinių. Ne pareigybių sistema, o savitas asmeninis valdovo ryšys su valstybės pakraščiuose gyvenusiais jo vietininkais buvo svarbiausias. Teritorijų ar jose gyvenusių bendruomenių suvaldymas buvo pagrįstas atvira arba paslėpta jėga. Žmogaus pavaldumą apibrėžė valdovo naudai iš jo išreikalaujamos duoklės ir prievolės (darbai). Siekiant plačiau jomis pasinaudoti, valdovui teko rūpintis jėgos struktūrų plėtojimu: pilių statyba naujai užvaldytose žemėse, jų įgulų komplektavimu ir viso pilių tinklo kontrole. Įvairiu laiku ir sąlygomis užvaldytos teritorijos pasižymėjo vietiniais savitumais: pilių valdytojai buvo skirtingos kilmės (vietiniai arba atsiųstieji, kunigaikščiai arba bajorai) ir turėjo nevienodas valdymo teises, o pavaldiniai buvo apdėti skirtinga prievolių ir duoklių našta. Valdovo vietininkų tarpusavio ryšiai buvo neapibrėžti. Viduramžių pabaigoje valstybės teritorijos valdymas pamažu tobulintas: iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės regionų (žemių ir kunigaikštysčių) pradėti šalinti pretenzijas į vietinę valdžią reiškę kunigaikščiai, o valstybės pareigybės ėmė klostytis į mažiau nuo valdovo užgaidų priklausančią hierarchiją.

Įdomybė

1413 m. spalio 2 d. Horodlėje Jogaila su Vytautu nusprendė įsteigti tokias pačias teritorines valstybės struktūras: „Tuos pačius pareigūnus Lietuvoje, kaip ir Lenkijoje, nustatome, tai yra vaivadas ir kaštelionus Vilniuje ir Trakuose, ir kitose vietose nustatysime, kur mums pasirodys reikalinga.“ Nuo to laiko iki LDK gyvavimo pabaigos minėtos keturios pareigybės sudarė valstybės pareigybių hierarchijos viršūnę, o jose įsitvirtinę asmenys buvo vadinami siaurąja didžiojo kunigaikščio taryba arba Ponų Tarybos pirmuoju suolu.

Galios centrai Vilniuje ir Trakuose

Viduramžių pabaigoje valstybės valdymo permainos vyko sąjungos su Lenkijos karalyste ir joje pasiteisinusių valdžios struktūrų perėmimo linkme. XIV–XV a. pradžioje LDK valstybinį pagrindą sudarė Vilniaus (Algirdo) ir Trakų (Kęstučio) kunigaikščių sostai. Trakų paveldėtojui Vytautui įsitvirtinus Lietuvos valdovo soste, o Vilniaus sosto paveldėtojui Lenkijos karaliui Jogailai pripažinus tokią Vytauto padėtį iki gyvos galvos, dvi lietuviškos kunigaikštystės susiliejo į vieną valdovo domeno kompleksą. Siekiant jį lengviau suvaldyti, 1413 m. spalio 2 d. Horodlėje Jogaila su Vytautu (Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos karalystės) sutartimi nusprendė įsteigti tokias pačias teritorines valstybės struktūras: „Tuos pačius pareigūnus Lietuvoje, kaip ir Lenkijoje, nustatome, tai yra vaivadas ir kaštelionus Vilniuje ir Trakuose, ir kitose vietose nustatysime, kur mums pasirodys reikalinga. Tie pareigūnai privalo būti katalikai, kaip ir į mūsų Tarybą įeinantys žemės pareigūnai, nes išpažinimo skirtumai tampa nuomonių skirtumais, o tarybos paslaptys atskleidžiamos (išnešiojamos).“ Nuo to laiko iki LDK gyvavimo pabaigos minėtos keturios pareigybės sudarė valstybės pareigybių hierarchijos viršūnę, o jose įsitvirtinę asmenys buvo vadinami siaurąja didžiojo kunigaikščio taryba arba Ponų Tarybos pirmuoju suolu.

“

Viduramžių pabaigoje valstybės valdymo permainos vyko sąjungos su Lenkijos karalyste ir joje pasiteisinusių valdžios struktūrų perėmimo linkme.

Nors šių dviejų pareigybių pavadinimai buvo skirtingos kilmės (vaivada – bendrai slavų воевода/wojewoda, lot. palatinus; kaštelionas – lot. castellanus, iš čia rusėniškas каштеланъ), tačiau abiejų jų funkcijos buvo karinės. Kiek supaprastinant sudėtingą istorinę realybę galima sakyti, kad vaivados buvo karo žygių vadai, o kaštelionai – jų pavaduotojai žygių metu, likdavę prižiūrėti pilių. Šie pareigūnai buvo karinių apygardų su daugybe pilių ir jose tarnavusių bajorų vadai, turėję teisę teisti bajorus. Tik pačioje XV a. pab. vaivadų funkcijos buvo apribotos: vyriausiais karo vadais tapo etmonai, o vaivados liko atsakingi už pašauktinės bajorų kariuomenės iš valdomos vaivadijos surinkimą ir teismą.

Vaivadijų steigimas buvo susijęs su galios paskirstymu valstybėje. Nors Horodlės sutartyje nėra pasakyta, bet atrodo, kad jau tuo metu, perimant Lenkijoje prigijusią praktiką, vaivados ir kaštelionai valdovo buvo skiriami iki gyvos galvos. Valdovui mirus, šie pareigūnai LDK politinei sistemai suteikdavo stabilumą. Štai kodėl jų lojalumo klausimas buvo svarbus valdovams. Tai gerai liudija 1437 m. Vilniaus vaivados Jono Daugirdo priesaika, kad jis, mirus Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Žygimantui Kęstutaičiui, niekam kitam neperduos Vilniaus pilies su jos apygarda, o tik Lenkijos karaliui Vladislovui Jogailaičiui. Buvo stengiamasi užkirsti kelią tarpuvaldžio kovoms dėl sosto.

Tarpkonfesiniai barniai dėl „kėdžių“

Dėl minėtų priežasčių vaivadijų plitimas buvo naudingas valstybei. Tačiau LDK nuo vaivadijų steigimo pradžios joms buvo suteiktas katalikiškos struktūros pobūdis, todėl stačiatikių bendruomenės į jas žvelgė įtariai. Bet tuo pačiu metu keitėsi LDK valdančiųjų sluoksnių pažiūros. Atrodo, XV a. II p. veikiant Florencijos bažnytinės unijos idėjoms, Lietuvos ponija ėmė liberaliau žiūrėti į stačiatikių galimybes užimti aukščiausias valstybės pareigybes. Pavyzdys – Kijevo vaivadijos steigimo istorija. XV amžiaus vid. čia, kaip savo atskiroje kunigaikštystėje, įsitvirtino Algirdo palikuonys. 1470 metais didysis kunigaikštis Kazimieras pašalino iš Kijevo kunigaikštį Semioną Olelkaitį, įsteigė ten vaivadiją (pirmąją po Vilniaus ir Trakų) be kaštelionijos ir vaivada paskyrė kataliką Martyną Goštautą. Bet 1480 m. šiam tapus Trakų vaivada, Kijevo vaivada buvo paskirtas stačiatikis Ivanas Chodkevičius.

“

LDK nuo vaivadijų steigimo pradžios joms buvo suteiktas katalikiškos struktūros pobūdis, todėl stačiatikių bendruomenės į jas žvelgė įtariai.

Po Kijevo vaivadijos įkūrimo naujos buvo steigiamos tik XVI a. pr.: Polocko (1504), Naugarduko (1507), Smolensko (1508), Vitebsko (1511); Palenkės (1513). Visose šiose vaivadijose nebuvo kaštelionų, o tarp vaivadų vyravo katalikai (išskyrus Kijevą). Tai rodė katalikiškų (dažniausiai lietuviškų) giminių vyravimą politiniame gyvenime. Tačiau padėtis pamažu keitėsi. 

1511 metais Vilniaus kaštelionu, o nuo 1522 m. Trakų vaivada tapo stačiatikis kunigaikštis Konstantinas Ostrogiškis. Karjeros laiptais jis lipo ne kartą įrodęs savo karinius sugebėjimus (1511–1530 m. buvo ir Lietuvos etmonu). Jausdamasis esąs vertinamas valdovo dvare, K. Ostrogiškis 1525 m. Vilniaus seime posėdžio metu atsisėdo į pirmojo vaivados krėslą. Tai supykdė šioje vietoje pagal tradiciją turėjusį sėdėti Vilniaus vaivadą Albertą Goštautą. Dėl kilusio didikų barnio, kuriame Radvila palaikė Ostrogiškį, seimo veikla kurį laiką buvo paralyžiuota. Į dienos šviesą vėl buvo ištraukta stačiatikiams į aukščiausius valstybės postus kelią užkertanti Horodlės privilegija. Valdovui Žygimantui Senajam teko pažadėti, kad ateityje nusistovėjusios vaivadų sėdėjimo tvarkos neleis laužyti.

“

Dėl kilusio didikų barnio, kuriame Radvila palaikė Ostrogiškį, seimo veikla kurį laiką buvo paralyžiuota.

Ginčą dėl „kėdžių“ tarp galingiausiųjų katalikų ir stačiatikių didikų išsprendė protestantai. 1563 metų birželio 7 d. Vilniuje Žygimantas Augustas pasidavė stačiatikių ir didžia dalimi į protestantizmą perėjusių katalikų didikų spaudimui bei atšaukė du Horodlės privilegijos skirsnius: dėl išimtinės katalikų teisės užimti aukščiausias pareigybes ir naudotis iš lenkų kilmingųjų lietuvių bajorams duotais herbais. Privilegiją, išskyrus valdovą ir katalikų vyskupus, pasirašė beveik vieni protestantai ir stačiatikiai.

1563 m. privilegijos reikšmė audringų XVI a. vid. reformų kontekste dažnai be reikalo pamirštama. 1566 metais įsigalint administracinei reformai, visa LDK teritorija buvo padalinta į vaivadijas. Šalia anksčiau įkurtų atsirado naujos Volynės, Bresto, Braslaulio, Mstislaulio ir Minsko vaivadijos. Į šias ir anksčiau įkurtas vaivadijas, bet neturėjusias kaštelionijų, buvo paskirti kaštelionai. Tik Žemaitija ir toliau buvo vadinama seniūnija, bet faktiškai jai buvo suteiktas vaivadijos statusas (1566 m. ir čia buvo paskirtas kaštelionas). Visos vaivadijų teritorijos buvo atribotos, o jų sienos – aprašytos. Pagaliau LDK įgijo vientisą teritorinę ir administracinę sistemą. Šios permainos reiškė ir valstybės pareigūnų hierarchijos galutinį nusistovėjimą. Prestižinės ir toliau liko Vilniaus bei Trakų vaivadijos. Tačiau už šio valdžios krėslų stabilumo slėpėsi permainos. 1566 metais naujai įsteigtus postus užėmė beveik vien rusėnų kilmės bajorai.

Eugenijus Saviščevas

Daugiau istorijų su šiomis žymomis: Istorijos Valstybė ir politika XV-XVI a.