Teresė iš Gosievskių: tarp meilės ir politikos
Teresė – Lietuvos lauko etmono ir didžiojo iždininko Vincento Gosievskio (1620 (?)–1662) dukra. 1677 metais ji ištekėjo už Juozapo Boguslavo Sluškos, kuris 1685 m. tapo Lietuvos lauko etmonu ir Vilniaus kaštelionu. 1703 metais Teresė Sluškienė ištekėjo antrą kartą – už Kazimiero Jono Sapiegos.
Nesutarimai Abiejų Tautų Respublikoje dėl moters
Teresė iš Gosievskių – viena ryškiausių asmenybių tarp XVII a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės moterų. Ji aktyviai dalyvavo viešajame gyvenime, nors to meto moterų padėties ypatumai lėmė, kad politikoje jai teko veikti slapčia.
“
Teresę išgarsino meilės romanai su įtakingiausiais epochos vyrais.
Teresė anksti neteko tėvo, motina Magdalena iš Konopackių antrą kartą ištekėjo už kunigaikščio Jono Čartoriskio. Tačiau išgarsėjo Teresė ne dėl turto (buvo viena pagrindinių tėvo palikimo paveldėtojų) ir ne dėl politinių ambicijų (pvz., 1695 m. ji su diplomatine misija lankėsi Vakarų Europoje, jos garbei Prancūzijos karalius Liudvikas XIV surengė iškilmingą priėmimą ir operos vaidinimą). Teresę išgarsino meilės romanai su įtakingiausiais epochos vyrais. Šie meilės ryšiai sukiršino didikų, kurie varžėsi dėl jos palankumo, santykius.
“
Dabar net sunku tiksliai nustatyti, kada didikų nuožmumą sąlygojo politiniai ginčai, o kada – asmeninės nuoskaudos.
Asmeninė konkurencija ir patirtos nuoskaudos papildė didikų politinius ginčus ir apsunkino bet kokio politinio sutarimo paieškas įtemptame to meto Abiejų Tautų Respublikos, vienijusios Lietuvą ir Lenkiją vienoje sąjunginėje valstybėje, gyvenime. Dabar net sunku tiksliai nustatyti, kada didikų nuožmumą sąlygojo politiniai ginčai, o kada – asmeninės nuoskaudos. Dėl Teresės iš Gosievskių, tuo metu jau LDK lauko etmono žmonos, širdies varžėsi dar du įtakingi ir vedę didikai – Didžiosios Lenkijos generalinis seniūnas Rapolas Leščinskis (jo sūnus Stanislovas 1705 m. švedų paramos dėka tapo ATR karaliumi) bei įtakingiausias žmogus to meto Lietuvoje – Kazimieras Jonas Sapiega, Lietuvos didysis etmonas ir Vilniaus vaivada. Teresė, kaip ir jos pirmasis vyras Sluška, buvo ryžtinga karaliaus Jono Sobieskio šalininkė. Ji artimai bendravo su karaliene Marija Kazimiera. O abu didikai, kuriuos su Terese siejo meilės romanai, buvo opozicijos karaliui vadovai. Rapolas Leščinskis buvo opozicijos lyderis vienoje pagrindinių Lenkijos provincijų, o Kazimieras Jonas Sapiega buvo ne tik Lietuvos kariuomenės vadas, bet ir karaliaus priešininkų Lietuvoje lyderis. Meilė Teresei įpylė alyvos į dviejų aukščiausių Lietuvos kariuomenės vadų – (teisėto vyro) lauko etmono ir pretendento į jos širdį – didžiojo etmono – santykius.
Meilė, stipresnė už išdavystę
Toliau derinti draugystę su karaliene, lojalumą Sobieskių giminei, santuoką su vyru – Sobieskių šalininku ir artimus santykius su Kazimieru Jonu Sapiega, Sobieskių priešininkų Lietuvoje vadovu, tapo neįmanoma po karaliaus Jono Sobieskio mirties 1696 m., kai prasidėjo varžybos dėl naujojo karaliaus rinkimų. Teresė pasirinko draugystę ir ištikimybę karalienei našlei Marijai Kazimierai, kuri dėjo visas pastangas, kad naujuoju valdovu būtų išrinktas Sapiegų itin nemėgtas, mirusio valdovo vyriausiasis sūnus Jokūbas Sobieskis arba karalienės žentas – Bavarijos kunigaikštis.
Įdomybė
Teresė iš Gosievskių – viena ryškiausių XVII a. LDK moterų, kuriai įsimylėję vyrai buvo pasiruošę atleisti net didžiausias išdavystes. 1703 metais, mirus pirmajam vyrui, ji ištekėjo už Kazimiero Jono Sapiegos, nepaisant to, kad 1696 metais, vedina politinių sumetimų, rėmė konfederaciją prieš būsimą vyrą bei ženkliai prisidėjo prie Sapiegų giminės saulėlydžio.
Tam, kad karaliaus rinkimuose Sobieskius lydėtų sėkmė, reikėjo palaužti Sapiegų galią, jų įtaką Lietuvos kariuomenei. Šią užduoti energingai ėmėsi spręsti Teresė Sluškienė. Terespolis (taip jos garbei buvo pervadintas Blotkovo miestelis šalia Bresto) 1696–1697 m. tapo antisapieginės opozicijos Lietuvoje organizavimo centru, kur saugiai slėpėsi Sapiegų priešininkai po audringų Bresto vaivadijos seimelių. Čia Teresė rėmė kariškius, organizavusius Breste maištą – vadinamą konfederaciją prieš didįjį etmoną. Maištą kariuomenėje 1696 m. pabaigoje Kazimieras Jonas Sapiega numalšino. Tai tapo netrukus Lietuvą apėmusio vidaus karo įžanga. Sapiegos buvo sutriuškinti Valkininkų mūšyje 1700 m. lapkričio 18 dieną. Pamažu šios didikų giminės hegemonija Lietuvoje nyko. Nors Teresė Sluškienė daug prisidėjo prie Sapiegų įtakos palaužimo ir Sapiegų remto kandidato – prancūzo kunigaikščio Liudviko de Conti pralaimėjimo karaliaus rinkimuose, tačiau 1697 m. karaliumi buvo išrinktas ne tas, kurio ji ir karalienė našlė norėjo. Naujuoju karaliumi tapo Saksonijos kunigaikštis Frydrichas Augustas, pasivadinęs Augustu II. 1701 metais mirė Teresės pirmasis vyras. 1703 metais ji antrą kartą ištekėjo už Kazimiero Jono Sapiegos, bajorijos atstumto ir nušalintojo didžiojo etmono bei Vilniaus vaivados, kuris tuo metu, švedams padedant, mėgino susigrąžinti prarastą įtaką, konfiskuotus dvarus ir atimtas pareigybes. Ilgametė slopinta meilė buvo stipresnė už visas nuoskaudas ir politinius barnius. Paskutiniais gyvenimo metais (1703–1708) Teresė daugiausia rezidavo užsienyje – Prūsijoje esančioje Tilžės pilyje, kur ją dažnai lankydavo Kazimieras Jonas Sapiega, atvykdavęs pas žmoną pailsėti nuo alinančios kovos LDK su savo priešais – tais pačiais, kuriuos 1696 m. į ginkluotą kovą prieš jį pastūmėjo jo mylėta moteris.
Gintautas Sliesoriūnas
Gintautas Sliesoriūnas, Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė vidaus karo išvakarėse: didikų grupuočių kova 1690–1697 m., Vilnius, 2000; Andrzej Rachuba, Sapieżyna z Gosiewskich 1 v. Słuszkowa Teresa, Polski słownik biograficzny, t. 35 / 2, z. 145, Warszawa etc., 1994, p. 173–174; Michał Komaszyński, Tajna misja ambasadora Jana III Sobieskiego w Brukseli (1695), Sobótka, nr. 1–2, 1992, p. 117–122.
