ePaveldas Naktinis Dieninis
  • Pagrindinis
  • Istorijos
  • „Tėvoniniai kunigaikščiai“ prieš Kazimierą Jogailaitį: 1481 m. „kunigaikščių sąmokslas“

„Tėvoniniai kunigaikščiai“ prieš Kazimierą Jogailaitį: 1481 m. „kunigaikščių sąmokslas“

Įdomybė

„Kunigaikščių sąmokslas“ prieš Lenkijos karalių ir Lietuvos didįjį kunigaikštį Kazimierą Jogailaitį, kuris buvo atskleistas 1481 m., ilgą laiką istorikams buvo mįslė. Nors Rusijos tyrėjai įžvelgė religinės stačiatikių priespaudos įžiebtą sąjūdį, naujesni tyrimai rodo, kad sąmokslininkai buvo įtaką praradę giminaičiai.

Istoriko tyrimai kartais primena tardytojo darbą, nes reikia pagal fragmentiškus ir neretai prieštaringus šaltinius rekonstruoti įvykių eigą, priežastis ir tarpusavio sąryšius. Ir tai daryti tenka net tuomet, kai įvykiai iki galo nebuvo aiškūs ir patiems amžininkams. Viduramžių Lietuvos tyrimus papildomai komplikuoja tai, kad didelė dalis šaltinių buvo surašyta už šalies ribų ir į to meto istoriją tenka žiūrėti „svetimųjų akimis“. Tokios neaiškios istorijos pavyzdys yra ir vadinamas „kunigaikščių sąmokslas“ prieš Lenkijos karalių ir Lietuvos didįjį kunigaikštį Kazimierą Jogailaitį, kuris buvo atskleistas 1481 metais.

„Kunigaikščių sąmokslą“ liudija keli diplomatiniai laiškai, rusų metraščiai ir vokiečių kronikos. Šie šaltiniai informuoja, kad apie Velykas (1481 04 22) keli didikai susimokė medžioklės metu nužudyti Kazimierą Jogailaitį ir jo sūnus bei perduoti kai kurias rusėniškas LDK žemes Maskvos didžiajam kunigaikščiui Ivanui III. Atskleidus sąmokslą, jo dalyviai kunigaikščiai Mykolas Olelkaitis ir Jonas Jurgaitis Alšėniškis 1481 08 30 buvo nubausti mirtimi, o Teodoras Jonaitis Bielskis ir Jonas Glinskis pabėgo į Maskvą. Lietuvoje liko neseniai už Teodoro Jonaičio Bielskio ištekėjusi Kobrino kunigaikščio Simono duktė Ona.

Kas lošė tikėjimo korta?

Istorikai seniai ieško šio nesėkmingo sąmokslo priežasčių. Rusijos istorikai sukūrė teoriją, kad sąmokslas neva buvo plataus sąjūdžio dalis, kurį iššaukė religinė stačiatikių priespauda Lietuvoje. Tuo tarpu kai kurie lenkų ir lietuvių tyrinėtojai šią istoriją vertina kaip paprastą giminaičių suokalbį, kurio neparėmė platesnė visuomenė. Kuri versija yra teisingesnė?
Žvelgiant į to meto įvykius, į akis krinta tai, kad istorikai gerokai perdėjo „religinės priespaudos“ laipsnį. Išties nuo katalikiško krikšto įvedimo 1387 m. Lietuvoje galiojo draudimas statyti naujas cerkves ir remontuoti senas. 

“

Žvelgiant į to meto įvykius, į akis krinta tai, kad istorikai gerokai perdėjo „religinės priespaudos“ laipsnį.

Tačiau šis draudimas apėmė tik vadinamos „tikrosios Lietuvos“ žemes, be to, jo ne visuomet laikytasi. Stačiatikių apgyvendintose LDK žemėse iš esmės niekas nesikeitė. Štai paskutinis Kijevo kunigaikštis Simonas Olelkaitis restauravo Pečiorų vienuolyno soborą. Po 1439 m. Florencijos bažnytinės unijos LDK rusėniškoje dalyje ilgainiui atsirado tendencija ieškoti pagalbos savo dvasinei tradicijai ne tik stačiatikių centruose, bet ir katalikiškoje Romoje, traktuojant popiežių kaip savotišką tarpininką – superarbitrą. Tokios sampratos išraiška buvo 1476 03 14 LDK stačiatikių didikų ir metropolito Mizaelio rašytas laiškas popiežiui Sikstui IV. Jį pasirašė du čia nagrinėjamo sąmokslo dalyviai – kunigaikščiai Mykolas Olelkaitis ir Teodoras Jonaitis Bielskis. Laiško turinys buvo suderintas su valdovu Kazimieru Jogailaičiu.

Taigi sąmokslas vargu ar kilo dėl religinių dalykų. Šaltiniai neleidžia manyti, kad jis buvo platesnio nepasitenkinimo Lietuvos valdžia padarinys. Niekas nerodo, kad būta kokios nors atskiros „rusėnų partijos“. Metraštininkas, kuris domėjosi įvykiais rusėniškose LDK žemėse, užrašė, kad Mykolas Olelkaitis ir Jonas Jurgaitis Alšėniškis buvo nubausti mirtimi „vienam Dievui težinant jų kaltę“. Vėliau kito pasakojimo apie šį sąmokslą autorius klaidingai „rekonstravo“ pagrindinį kunigaikščių nusižengimą (klaidingai įvykį ir datuodamas) esą jie išvyko iš Didžiojo Naugardo be Kazimiero valios, o tai leidę Ivanui III užimti šį miestą. Įvairūs šaltiniai liudija, kad XV a. II p. rusėniškų žemių gyventojai buvo ištikimi Lietuvos didžiojo kunigaikščio valdžiai ir tapatinosi su LDK bajorų visuomene.

Nuoskaudos įžiebtas maištas

Sąmokslininkai, neturėdami stipresnės atramos krašte, norėjo remtis galingu kaimynu, kuris pradėjo stiprinti valdžią savo šalies viduje ir plėtė įtaką kaimyninėse žemėse. Maskvos valdovas Ivanas III 1478 m. galutinai likvidavo Naugardo savarankiškumą. Šį žingsnį lydėjo pirmas, bet ne paskutinis LDK pasienio teritorijos nusiaubimas. Netrukus Ivanas III oficialiai pareiškė pretenzijas į visas rusėniškas LDK žemes.  

“

Svarbų vaidmenį kunigaikščių sąmoksle vaidino jų tarpusavio giminystės ryšiai: Teodoras Jonaitis Bielskis buvo Mykolo Olelkaičio pusbrolis, jo motina buvo kilusi iš Alšėniškių giminės, kuriai priklausė kitas maištininkas Jonas Jurgaitis Alšėniškis.

Apie tai, kad sąmokslininkai buvo sutarę su karingu kaimynu, liudija minėtas dviejų kunigaikščių pabėgimas į Maskvą. Svarbų vaidmenį kunigaikščių sąmoksle vaidino jų tarpusavio giminystės ryšiai: Teodoras Jonaitis Bielskis buvo Mykolo Olelkaičio pusbrolis, jo motina buvo kilusi iš Alšėniškių giminės, kuriai priklausė kitas maištininkas Jonas Jurgaitis Alšėniškis. Šie ryšiai neapsiribojo LDK teritorija – Mykolo Olelkaičio motina buvo Ivano III teta, jo tėvo Vasilijaus II sesuo. Maždaug tuo pat metu prasidėjo derybos dėl Ivano III sūnaus vedybų su Moldovos vaivados Stepono (Mykolo Olelkaičio svainio) dukterim.

Rusų metraštininkas sąmokslo dalyvius vadina „tėvonimis“ (votčiči), todėl galima spėti, kad pagrindinė nepasitenkinimo priežastis buvo laipsniškas jų ir giminaičių nustūmimas į antrą planą, įtakos praradimas tiek valdovo dvare, tiek valdytose žemėse. Kadaise Lietuvos didikai net grasino pasodinti Simoną Olelkaitį į Vilniaus sostą, jei Kazimieras negrįš valdyti iš Lenkijos. Po šio kunigaikščio mirties valdyti Kijeve buvo paskirtas ne koks „tėvoninis“ Olelkaitis ar Alšėniškis, o lietuvių kilmės didikas katalikas Martynas Goštautas. XV amžiaus 8 dešimtmečio pabaigoje Kazimieras Jogailaitis gerai suprato sudėtingą vidaus ir tarptautinę situaciją. Ivano III akcijos prieš Naugardą metu 1478 m. kovą Kazimieras buvo Lietuvos Brastoje, o 1480 m. pabaigoje atvyko į Lietuvą ir buvo čia iki 1484 m. pradžios. Sąmokslininkai Mykolas Olelkaitis ir Jonas Jurgaitis Alšėniskis buvo suimti 1481 m. pavasarį.

Svarbiausią vaidmenį malšinant maištą suvaidino besąlygiška Lietuvos didikų parama Kazimierui: nepaisant kai kurių jų giminystės ryšių su sąmokslo dalyviais, jie dalyvavo tardant, teisiant ir įvykdant bausmę. Nubaudus pagrindinius veikėjus, Kazimieras nesiėmė tolesnių represijų prieš jų giminaičius: iš jų nebuvo atimtos valdos, o netrukus po šių įvykių prasidėjo ryški Jono Jurgaičio Alšėniškio brolio Aleksandro karjera, kuri atvedė jį iki aukštų Vilniaus kaštelionų pareigų. Neatmestina prielaida, paremta archeologinių kasinėjimų duomenimis, kad sąmokslininkas Jonas Jurgaitis Alšėniškis buvo palaidotas ne kaip nusikaltėlis, o garbingai kaip vienas senųjų Kijevo „tėvonių“ vietos Pečiorų vienuolyno sobore.

Sergej Polechov

Daugiau istorijų su šiomis žymomis: Istorijos Valstybė ir politika XV-XVI a.