Sukurta tapatybė: karalaitės Marijos Onos Teresės portretas
Dailininko teptuko atgaivinta karalaitė
Tai, kad mergaitės portretas yra karalių šeimos palikuonės portretas, ikonografiniu požiūriu nėra akivaizdu, bet tai žinomas faktas, kurį liudija užrašas kitoje paveikslo pusėje. Vaizduojama Jono Kazimiero ir Marijos Liudvikos dukra mirė sulaukusi aštuonių mėnesių, o paveiksle ji pavaizduota kaip maždaug penkerių ar šešerių metų mergaitė.
“
Vaizduojama Jono Kazimiero ir Marijos Liudvikos dukra mirė sulaukusi aštuonių mėnesių, o paveiksle ji pavaizduota kaip maždaug penkerių ar šešerių metų mergaitė.
Taigi matome meniniu būdu „paaugintą“, t. y. „sukonstruotą“ mergaitę. Mergaitė, kaip karalių šeimos atstovė, reprezentuojama ne apranga, atributika, heraldika, o veido genetine panašybe.
Tiesiogiai paveiksle vaizduojamą mergaitę, kaip karalių šeimos atstovę, Jono Kazimiero ir Liudvikos Marijos dukrą, reprezentuoja jos veidas. Menininkas greičiausiai negalėjo vaiko tapyti iš natūros (portretas užsakytas po mirties), tad išmoningai sujungė (tapybos dėka) pažįstamus motinos ir tėvo bruožus: Liudvikos Marijos tamsias dideles mįslingas akis ir Jono Kazimiero charakteringą apatinę veido dalį. Tai liudija D. Schultzo sukurti Liudvikos Marijos Gonzagos ir Jono Kazimiero portretai. Per šią dvejopą panašybę sukuriama nauja karališkai šeimai priklausanti individualybės reprezentacija.
Socialinės tapatybės požiūriu svarbu tai, kad kūnas čia per genetinę panašybę reprezentuoja ne tik fizinę, bet visuomeninę realybę – karalaitę.
Ištesėti pažado vienuolynui nesutrukdė net mirtis
Tai karmelitės portretas – tam tikros vienuolijos abitu vilkintis asmuo laikytinas jos atstovu. Karalių šeimos palikuonių portretų „galerijoje“ tai nėra įprasta. Kartu tai yra pomirtinis vaiko portretas. Šios dvi „informacinės intencijos“ kūrinyje sunkiai atskiriamos, jos viena kitą kuria ir grindžia. Pomirtiniame portrete asmuo vaizduojamas tarsi apibendrinto, universalaus amžiaus, regimas tarsi „atminties veidrodyje“, kuris sujungia skirtinguose laiko tarpsniuose su žmogumi susietus, bet tikrovėje neįmanomus dalykus. Šioje pomirtinio atvaizdo sferoje „natūralu“ regėti pavaizduotą niekada tokio amžiaus nesulaukusią ir taip niekada neatrodžiusią mergaitę. Kūdikis vaizduojamas kaip penkerių ar šešerių metų vaikas, o vaikas – kaip ordino narys. Mažametė karmelitė – tikrovėje neįmanomas dalykas (jei tai ne karnavalas). Tačiau mažametė karmelitė gali būti pavaizduota po mirties. Tai mirties sferos, kuri kultūroje reiškiasi „laidojimo menu“, realija.
“
Mažametė karmelitė – tikrovėje neįmanomas dalykas (jei tai ne karnavalas).
Atvaizdo priemonėmis sukonstruotą Marijos Onos Teresės priklausomybę Basųjų karmeličių ordinui nulėmė jos motinos, karalienės Liudvikos Marijos santykis su basųjų karmeličių konventu, kurį liudija Varšuvos konvento kronika, Anos Marchockos, vadinamosios Lenkijos Jėzaus Teresės, autobiografijos fragmentai.
Dar negimusi karalių dukra buvo pažadėta Basųjų karmeličių ordinui kaip naujoji narė. Kai aštuonių mėnesių karalaitė mirė, velionės kūnelis, kaip rašoma kronikoje, buvo apvilktas karmelitės drabužiu: „Duota jai juodos gelumbės suknelė ir ilgas škaplierius, prie jos odinis diržas; ant galvos – juodas veliumas kaip vienuolės ir kanapinių sandalų apavas.“ Karalaitę basųjų karmelitų tėvai palaidojo Varšuvos basųjų karmeličių Šv. Dvasios bažnyčioje po didžiuoju altoriumi. Tuo metu buvo sukurtas ir šis portretas, kurį vėliau karalienė padovanojo savo funduotam Varšuvos vizičių vienuolynui.
Šventoji, kurios niekada nebuvo
Įdomybė
Varšuvos vizičių vienuolyne yra XVII a. vid. penkerių ar šešerių metų mergaitės su karmelitės abitu portretas, kuriame vaizduojama Jono Kazimiero ir Marijos Liudvikos dukra; ji mirė sulaukusi vos aštuonių mėnesių. Menininkas, negalėdamas tapyti vaiko iš natūros (portretas užsakytas po mirties), išmoningai sujungė pažįstamus motinos ir tėvo bruožus: Liudvikos Marijos tamsias dideles mįslingas akis ir Jono Kazimiero charakteringą apatinę veido dalį. Karmelitės abitas simboliškai išpildo karalių pažadą dar negimusią dukrą atiduoti Basųjų karmeličių ordinui.
Dar vienas svarbus aspektas – portretuojamosios laikomi atributai. Mažosios Teresės karmelitės abitas „natūraliai“ suderintas su karmelitų šventųjų pamėgtais atributais: kryželiu ir lelija. Vaikai dažniausiai vaizduojami su atitinkamą simbolinę reikšmę turinčiais vaisiais, gėlėmis, šuneliu prie šono. Čia matome mergaitę, laikančią skaistybę simbolizuojančią lelijos šakelę ir pamaldumą ženklinantį kryželį, kaip ir šv. Kazimieras. Šie atributai sutinkami ir karmelitų šventųjų atvaizduose. Taigi kuriamas ne šiaip vienuolės drabužiais vilkinčios, vienuolijai paaukotos ir jos globojamos mergaitės portretas, o tarsi „būsimos“, lūkesčių plotmėje įmanomos, šventosios atvaizdas. Liudvika Marija, kuri greičiausiai buvo šio atvaizdo ikonografinės programos autorė, tartum konstravo dukters, kaip šventosios karalaitės, tapatybę.
Tojana Račiūnaitė
