Pirmoji disidentų karta ir lietuviškos knygos atsiradimas
Disidentizmas – XVI a. socialinio ir religinio gyvenimo fenomenas. Atkūrus inkviziciją ir prasidėjus kontrreformacijai bei Reformacijos šalininkų persekiojimui, disidentizmas plito įvairiose Europos šalyse. Disidentizmo sąvoka yra istorinė, susiformavusi ir vartota jau reiškinio plitimo metu XVI a., ir dar labiau įtvirtinta XVII šimtmetyje. Religiniais disidentais XVI–XVII a. galėjo būti vadinami tiek nuo religinio persekiojimo ar dėl išpažįstamos konfesijos uždraudimo iš šalies turėję pasitraukti asmenys, tiek pagrindinei šalies ar valstybės konfesijai oponuojantys, tačiau iš dalies toleruojami kitos konfesinės mažumos atstovai. Lotyniškos kilmės žodis disidentas apibrėžia asmenį, „sėdintį“ atskirai nuo daugumos.
Lietuvos reformatorių prieglobstis Karaliaučiuje
Reformacijos Lietuvoje šalininkai ir pirmieji asmenys, ėmę kritikuoti įsigalėjusią viduramžišką Bažnyčios, netarnaujančios valstybei ir piliečių švietimui, sistemą, gimė 1500–1520 m. laikotarpiu. Savo kultūrinę veiklą jie pradėjo Reformacijos draudimo metais (Žygimanto Senojo dekretai, prevenciškai stabdantys galimą „erezijų“ plitimą, buvo leidžiami nuo 1520 m.).
Įdomybė
Pirmoji lietuviška knyga – M. Mažvydo parengtas Katekizmas (Katekizmuso prasti žodžiai) – išleistas 1547 m. Karaliaučiuje anonimiškai. Tačiau M. Mažvydo vardas ir pavardė jame buvo įkomponuotas akrostichu lietuviškos prakalbos 3–19 eilutėse (akròstichas – eiliuotas kūrinys, kurio eilučių pradinės (viena arba kelios pirmosios) raidės, skaitant nuo viršaus į apačią, sudaro žodį arba posakį).
Žymiausi šios kartos atstovai – trys Lietuvos Reformacijos ir lietuvių raštijos pradininkai: Stanislovas Rapolionis (apie 1514–1545), Abraomas Kulvietis (apie 1510/1512–1545) ir Martynas Mažvydas (apie 1520–1563). Negalėdami laisvai veikti Lietuvoje, jie ieškojo prieglobsčio kitur. Pirmųjų lietuvių disidentų sėkmingų kultūrinių projektų įgyvendinimo sąlyga buvo XVI a. pradžioje susidariusi palanki geopolitinė situacija: 1525 m. kaimyninė Žemaitijos teritorija, valdyta Vokiečių ordino, tapo sekuliaria liuteroniška valstybe – Prūsijos kunigaikštyste. Jos valdovas kunigaikštis Albrechtas Brandenburgietis buvo suinteresuotas galimu protestantizmo išplitimu LDK ir rėmė gabius, savo šalyje persekiojamus protestantizmo išpažinėjus lietuvius. Todėl visų pirmųjų religinių LDK disidentų prieglobsčio vieta tapo Prūsija ir jos sostinė Karaliaučius. Tačiau lietuvių disidentizmą lėmė ne geresnių darbo ir gyvenimo sąlygų ieškojimas, bet su 1542 m. gegužės 19 d. dekretu prieš A. Kulvietį ir visus eretikus prasidėjęs protestantizmo idėjų skleidėjų persekiojimas bei baudimas. 1542 metais nuo teismo į Prūsiją pabėgus A. Kulviečiui, jo tėvai ir bičiuliai buvo įkalinti.
Lietuviškos knygos ištakos: trys didieji LDK reformatoriai
A. Kulvietį galime vadinti ankstyvosios LDK protestantų generacijos, dėl persekiojimų nuo 1542 m. turėjusios trauktis iš LDK į Prūsiją ir ten davusios pradžią lietuviškajai raštijai, įkvėpėju. Pagrindinis šios kartos kultūrinis idealas buvo švietimo ir raštingumo įtvirtinimas, laikantis nuomonės, jog Biblija turi būti kiekvieno krikščionio skaitomas tekstas. A. Kulvietis žinomas kaip pirmasis, pradėjęs versti biblinius tekstus į lietuvių kalbą. Jo pirmasis biografas ir bičiulis J. Hoppijus po A. Kulviečio mirties parašytoje Laidotuvių kalboje (1546) nurodė, kad mirdamas A. Kulvietis draugų prašė lietuviškai giedoti jo išverstas psalmes. Tačiau dabar žinomas tik vienas į lietuvių kalbą iki 1545 m. išverstas jo tekstas – Martino Lutherio Velykų giesmė „Gott sey gelobet und gebenedeiet“ („Pagarbints buki ir paczestawotas“, išspausdinta M. Mažvydo giesmyno Giesmės krikščioniškos antrojoje dalyje, Karaliaučiuje, 1570 m.). Panašiu metu giesmes į lietuvių kalbą ėmė versti ir S. Rapolionis – pirmasis lietuvių protestantų teologas, 1544 m. mokslų daktaro laipsnį apgynęs Vitenbergo universitete ir ėmęs vadovauti tais pačiais metais įkurto Karaliaučiaus universiteto Teologijos katedrai. M. Mažvydo giesmyne išspausdinta jo versta giesmė „Diewa Tiewa ischmintis, Teisybe deiwistes“ („Patris sapientia, veritas Divina“).
“
Pagrindinis šios kartos kultūrinis idealas buvo švietimo ir raštingumo įtvirtinimas, laikantis nuomonės, jog Biblija turi būti kiekvieno krikščionio skaitomas tekstas.
Vos tik pradėjusių veiklą ir 1545 m. staiga mirusių abiejų Reformacijos pradininkų pirmųjų lietuviškų knygų kūrimo idėją pratęsė ir įgyvendino Mažvydas (Martynas Mažvydas Vaitkūnas, Martinus Mosvidius, Mossuidius).
Pirmos lietuviškos knygos autorius gimė apie 1510–1520 m. Vakarų Žemaitijoje (spėjama, Švėkšnos–Žemaičių, Naumiesčio–Gardamo apylinkėse). 1546 metais birželio 8 d. Prūsijos kunigaikštis Albrechtas kreipėsi į M. Mažvydą, kurį vadino išmokslintu (eruditus), laišku ir pakvietė jį atvykti į Karaliaučių. Tai patvirtina, jog M. Mažvydas buvo įsijungęs į Lietuvoje tuo metu draudžiamą Reformacijos judėjimą ir laikėsi evangeliškų pažiūrų. Manytina, jog vieną savo laišką Karaliaučiaus universiteto rektoriui (1548) jis pasirašė kaip protomartyr („pirmasis kankinys“) dėl to, kad Vilniuje dėl reformacinės veiklos buvo persekiojamas arba nukentėjęs. 1546 metų rugpjūtį M. Mažvydas įstojo į liuteronišką Karaliaučiaus universitetą ir 1548 m. balandį įgijo jame bakalauro diplomą.
Pirmoji knyga „prabyla“ lietuviams ir žemaičiams
Pirmosios lietuviškos knygos pagrindą sudaro lotyniška ir lietuviška prakalbos, trumpas elementorius, katekizmas ir 11 giesmių rinkinėlis.
“
Prakalboje lietuviškos knygos atsiradimas ir Dievo žodžio skelbimas tautine kalba buvo iškeltas kaip išskirtinis istorinis reiškinys.
Knygoje skelbiamos bendrosios ankstyvojo protestantizmo ir pamatinės liuteronizmo idėjos: žmogaus nuteisinimo per tikėjimą malonė, tikėjimo ir Šv. Rašto žodžio pažinimo sąsaja, du (Krikšto ir Eucharistijos) sakramentai, kaip pagrindinis teisingos Bažnyčios požymis, ir kitos. Katekizmas – mažojo katekizmo tipo leidinys, skirtas mažiau išsilavinusiems žmonėms ir vaikams, tačiau jo eiliuota lietuviška prakalba („Knygelės pačios byla lietuvininkump ir žemaičiump“) turėjo universalių užmojų, kreipiantis į visą lietuvių tautą ne tik Prūsijoje, bet ir LDK. Prakalboje lietuviškos knygos atsiradimas ir Dievo žodžio skelbimas tautine kalba buvo iškeltas kaip išskirtinis istorinis reiškinys. Katekizmas – originalių ir verstinių tekstų rinkinys. Originalios buvo prakalbos ir dedikacijos bei kai kurie kiti knygos intarpai. Elementorius rengtas pagal lotynišką G. Sauromano elementorių (1529), katekizmas – derinant du lenkiškų šaltinių vertimus, pirmus lenkų liuteronų katekizmus, Karaliaučiuje parengtus J. Seklucjano (1545) ir J. Malekio (1546). Pastaruosiuose nebuvo „Urėdų“ dalies, kurią M. Mažvydas išvertė iš lotyniško J. Wilichijaus katekizmo (1542). Giesmės (tarp jų dvi biblinės psalmės) buvo verstos iš lenkų (1547 m. J. Seklucjano giesmyno), lotynų ir vokiečių kalbų, viena, spėjama, yra originali. Katekizmas galėjo būti išleistas 200–300 egzempliorių tiražu, šiuo metu žinomi tik du išlikę egzemplioriai, saugomi Vilniaus ir Torunės (Lenkija) universitetų bibliotekose.
Dainora Pociūtė
Literatūra: Pirmoji lietuviška knyga, Vilnius: Vaga, 1974; Stanislovas Rapolinis, sudarė E. Ulčinaitė, J. Tumelis, Vilnius: Mokslas, 1986; Dainora Pociūtė (ed.), Abraomas Kulvietis: Pirmasis Lietuvos Reformacijos paminklas / The First Recorded Text of the Lithuanian Reformation. Abraomo Kulviečio Confessio fidei ir Johanno Hoppijaus Oratio funebris (1547). Studija, faksimilė, komentuotas leidimas, vertimas į lietuvių kalbą / A Study, Facsimile, a New Edition with Commentaries and Translation into Lithuanian (Monumenta Reformationis Lithuanicae, t. 1), Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2011.
