Palaidojimų Vilniaus Dominikonų bažnyčioje paslaptis
Mirtis – šiuolaikinės kultūros tabu. Mirties baimė kelia ir paradoksalų susidomėjimą žmogaus kūnu po mirties. Mumijos, kaip viena iš kūno išlikimo formų, nuo seno yra ypatingo susidomėjimo objektas.
Įdomybė
Šv. Dvasios (buv. Domininkonų) bažnyčioje rasti asmenų, mirusių tarp XVIII a. vid. ir XIX a. pr., palaikai natūraliai mumifikavosi dėl rūsiuose susidariusio mikroklimato (susijungiančiose patalpose buvo nebloga ventiliacija).
Tiek dirbtinai, tiek ir natūraliai mumifikuotų kūnų randama visame pasaulyje. Mumifikuoti žmonių palaikai yra neįkainojamas mokslinių žinių apie praeityje gyvenusius žmones šaltinis, pastaruoju metu jų moksliniai tyrimai tampa sistemingi, reguliariai vyksta šiai temai skirti moksliniai kongresai. Plėtojantis šiuolaikinėms technologijoms, mumifikuoti palaikai tyrinėjami nauju lygiu. Daugiausia iki šiol tyrinėtos Egipto mumijos. Greta bendrųjų antropologinių dalykų tyrimų metu dažniausiai diagnozuojamos dantų ligos, traumos, degeneracinės sąnarių ligos, navikai, infekcijos, apsigimimai, o taip pat nustatomos balzamavimo technologijos. Lietuvoje pastaruoju metu buvo tirta Kauno Mykolo Žilinsko dailės galerijoje saugoma mumija, priskiriama Amono dainininkei (XI–IX a. pr. Kr.), ją į Lietuvą 1924 m. atvežė pirmoji Lietuvos egiptologė Marija Rudzinskaitė-Arcimavičienė. Paaiškėjo daug naujų detalių, keliančių abejonių pradine mumijos kilmės versija.
Masiškai sudėti palaikai Šv. Dvasios (buv. Domininkonų) bažnyčioje – vieni iš nedaugelio Vilniuje (ir Lietuvoje), apie kuriuos sukurta tokia gausybė legendų. (pasak interpretacijų, tai ir XVIII a. pr. Vilnių siaubusio maro aukos, ir 1812 m. prancūzų kareivių palaikai). 2004 metais buvo atlikti nauji žvalgomieji tyrimai. Jų metu įvertinti ankstesni tyrimai ir aprašymai. Daugiausia lyginamosios informacijos teikė 1963–1964 m. archeologinių ir teismo medicininių duomenys, kurie lyginti su dabartine palaikų būkle.
Svečiai iš praeities
Galima manyti, kad bažnyčios rūsiuose yra ne mažiau kaip 600 asmenų palaikai. Individų demografinė sudėtis (apylygiai suaugusių vyrų ir moterų, nemažai vaikų) liudija sistemingą dėl įprastinių to meto priežasčių mirusių žmonių laidojimą. Nežiūrint tam tikro 1963 m. tyrimų paviršutiniškumo, iš esmės patvirtintos to meto išvados.
“
Dabar esantys palaikai yra asmenų, mirusių tarp XVIII a. vid. ir XIX a. pr.: tai liudija ant kai kurių karstų išlikusios datos ir įkapių likučiai.
Dabar esantys palaikai yra asmenų, mirusių tarp XVIII a. vid. ir XIX a. pr.: tai liudija ant kai kurių karstų išlikusios datos ir įkapių likučiai. Palaikai mumifikavosi natūraliai dėl rūsiuose susidariusio mikroklimato (susijungiančiose patalpose buvo nebloga ventiliacija). Palaikai daug kartų kilnoti iš vienos kriptos į kitą, todėl nustatyti jų pradinę palaidojimo vietą ir tapatybę neįmanoma. Lyginant su situacija 1963 m., kai kuriose kriptose mumijos sunyko: įdėjus stiklą, atskiriantį patalpą Vc (žr.1 pav.), kurioje buvo mumijų kaupas (Stepono Batoro universiteto studentai šią patalpą praminė „hadesu“), sutriko ventiliacija ir joje buvusios mumijos supuvo.
Iš bakteriologinių mėginių išaugusioje floroje gyvybingų patogeninių organizmų nerasta. Todėl šių rūsių palaikai aplinkinių, galimų lankytojų ir būsimų tyrėjų sveikatai pavojaus nekelia.
Ką papasakojo mokslininkų „prašnekintos“ mumijos?
2011 m. atskirai buvo tirtos bažnyčios rūsiuose buvusios mumijos. Detaliai aprašyta keliolika geriausiai išlikusių mumijų, kelioms jų atlikta pilna kompiuterinė tomografija. Tyrimai suteikė naujos informacijos apie XVIII a. vilniečių elitą, laidotą šioje bažnyčioje. Nustatyta, kad keli suaugę asmenys buvo nutukę; gera jų mityba patvirtina, kad rūsiuose laidoti aukštesnio socialinio statuso žmonės. Vyresnio amžiaus asmenims neretai konstatuota sąnarių patologija (artrozė, stuburo osteochondrozė).
“
Tyrimai suteikė naujos informacijos apie XVIII a. vilniečių elitą, laidotą šioje bažnyčioje.
Pažymėtina bloga dantų būklė – daugeliui diagnozuotas kariesas, kartais komplikavęsis abscesais, parodontozė ir dantų akmenys. Bent trims asmenims nustatyti pėdų „iššokę kauliukai“ (hallux valgus): pėdos deformacijos dėl smailianosės avalynės. Įdomi pasirodė apie trejų metų mergaitės mumija (2 pav.): jau išorinės apžiūros metu pastebėta abiejų blauzdų deformacija. Rentgenogramoje (3 pav.) nustatytas žymus šlaunikaulių išlinkimas į priekį, blauzdos kaulų – į šonus. Vaiko kaukolėje (4 pav.) rastos deformacijos: išryškėję kaktikaulio ir momenkaulių gumburai, skliauto kaulų sustorėjimas. Tokie požymiai leido diagnozuoti rachitą. Taigi net ir aukštesnė mergaitės socialinė padėtis jos neapsaugojo nuo dažnos to meto vaikų bėdos. Manytina, kad rachito priežastis buvo ne tiek prasta mityba, kiek saulės šviesos stoka: veikiant saulės spinduliams odoje susidaro vitaminas D, būtinas skeleto mineralizacijai.
Rimantas Jankauskas
