Nuolatinė taryba
Nuolatinė taryba (lenk. Rada Nieustająca) buvo pirmasis bendras Abiejų Tautų Respublikos (ATR) centrinės vykdomosios valdžios organas, veikęs nuo 1775 iki 1789 metų. 1775 metais ATR seime priimtas Nuolatinės tarybos steigimo įstatymas skelbė, kad „neturėdama nė menkiausios įstatymų leidžiamosios nei teismo galios, [Nuolatinė taryba] turės galias prižiūrėti, kad įstatymai įgyvendinti būtų, o būdama viešųjų tiek vidaus, tiek užsienio reikalų ir interesų talpintoja, privalo juos spręsti, laikydamasi Nuolatinės tarybos veiklą [reglamentuojančių] įstatymų“. Greta vykdomosios valdžios kontrolės funkcijų jos kompetencijoje taip pat buvo valdymo projektų rengimas ir pristatymas seimui, įstatymų projektų rengimas, ambasadorių ir karaliaus paskirtų įgaliotųjų ministrų užsienio valstybėse siuntimas bei instrukcijų jiems teikimas, rūpinimasis ATR sutarčių sudarymu ir sąjungų su kitomis valstybėmis išsaugojimu. „Viešųjų tiek vidaus, tiek užsienio reikalų“ sprendimui Nuolatinė taryba disponavo rezerviniu fondu.
Bandymai modernizuoti valstybę
Nuolatinė taryba buvo įsteigta sekant Šarlio Monteskjė (Charles de Montesquieu) vykdomosios valdžios koncepcija. Tai buvo svarbus valstybinės administracinės sistemos formavimo etapas. Nuolatinę tarybą sudarė plenumas – 36 nariai (18 senatorių ir 18 renkamų bajorijos atstovų) bei pirmininkas – karalius. Senatorių grupę Nuolatinėje taryboje sudarė 3 vyskupai, 4 ministrai ir 9 kiti senatoriai, iš kurių dar 2 galėjo eiti ministrų pareigas. Personalinę tarybos sudėtį papildė sekretorius (neturintis balso teisės), renkamas iš sekretorių – referendorių. Siekiant užtikrinti institucijos veiklos tęstinumą, kiekviename ordinariniame seime buvo perrenkama 1/3 Nuolatinės tarybos narių. 1775 metais įstatymas skelbė, kad tarybos kadencija trunka tol, kol neišrenkama naujos sudėties taryba.
“
Tai buvo svarbus valstybinės administracinės sistemos formavimo etapas.
Naujoji centrinės valdžios institucija buvo atskaitinga seimui. Kiekvienos kadencijos seimas sudarydavo komisiją Nuolatinės tarybos veiklos patikrinimui ir priimdavo jos ataskaitą. Seimas ir Nuolatinė taryba buvo sudaryta luominiu bei teritoriniu principu. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė Nuolatinėje taryboje turėjo 1/3 narių.
Įtvirtinant administracinio aparato specializacijos principą Nuolatinė taryba buvo suskirstyta į penkis departamentus: Užsienio reikalų, Iždo, Teisingumo, Karo ir Policijos. Kiekvienas departamentas kontroliavo savo srities vykdomosios valdžios veiklą, reikalui esant, perimdavo jos funkcijas. Taip buvo pasielgta 1776 metais, kai kilo konfliktas su kariuomenės vadais – etmonais. Kiekviename departamente (išskyrus Užsienio reikalų) dirbo po 8 tarėjus. Jiems vadovavo tos srities ministras. Kadangi Teisingumo departamentas neturėjo ministro, pirmininkavimo tvarką apsprendė įstatyme įtvirtinta nuostata, kad „nesant ministro pirmininkauja pirmasis pagal rangą tarėjas“.
„Paslaptingasis“ departamentas
Užsienio reikalų departamento struktūrą nulėmė institucijos specifika – paslapties išlaikymo principas, o jį galėjo garantuoti tik nedidelis skaičius narių. Dėl šios priežasties Užsienio reikalų departamentą sudarė 4 nariai ir karalius, kuris buvo šio departamento pirmininkas. Į Užsienio reikalų departamento sudėtį įėjo vienas kancleris ir du seimo atstovų rūmų nariai. Buvo laikomasi nuostatos, kad vienas Atstovų rūmų narys turi atstovauti Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei.
Departamentai privalėjo analizuoti jų institucijai adresuotą dokumentaciją (skundus, prašymus, raportus ir kt.), parengti išvadas ir jas pateikti Nuolatinės tarybos plenumui. Kiekvienas departamentas turėjo atskirą kanceliariją, kurioje dirbo subalternai, įvairaus rango oficialistai (tarnautojai), archyvistai, kanceliaristai ir kopistai. Svarbiausią vaidmenį vaidino sekretoriui pavaldi generalinė Nuolatinės tarybos kanceliarija, kuri koordinavo visos institucijos darbą.
Įstatymas numatė apmokėjimą už darbą Nuolatinėje taryboje. Nuolatinės tarybos maršalui buvo paskirtas 30 000 lenkiškųjų auksinų metinis atlyginimas. Nuolatinės tarybos nariams iš bajorų luomo buvo skirta 14 000 lenkiškųjų auksinų kasmetinė alga. Tačiau atlyginimai senatoriams ir ministrams, einantiems pareigas Nuolatinėje taryboje, nebuvo paskirti, remiantis nuostata, kad ir taip „primas, vyskupai ir ministrai gauna reikšmingas pajamas, susijusias su savo pareigybėmis“.
Apynasris didikų savivalei ar „Nuolatinė išdavystė“?
Dėl politinių jėgų priešpriešos Nuolatinės tarybos veikla 1775–1788 m. buvo nenuosekli ir vertinama prieštaringai.
“
Dėl politinių jėgų priešpriešos Nuolatinės tarybos veikla 1775–1788 m. buvo nenuosekli ir vertinama prieštaringai.
Viena vertus, Nuolatinė taryba turėjo apriboti ATR valdovo valdžią ir perimti dalį jo pareigų – vadovauti užsienio politikos žinybai ir kariuomenei, aiškinti įstatymus, kontroliuoti finansus. Valdovas neteko teisės skirstyti valstybės tarnybas ir atlyginti už jas valdomis. Nuolatinė taryba apribojo aukštas valstybės tarnybas turėjusių didikų savivalę ir sudrausmino valstybės vykdomosios valdžios aparatą. Nuolatinės tarybos veiklos laikotarpiu buvo modernizuota ir padidinta kariuomenė, apribota jai vadovavusių etmonų savivalė. Taryba siekė modernizuoti teisės sistemą ir teismų darbą, sutvarkyti vykdomosios valdžios įstaigas.
“
Kita vertus, Nuolatinės tarybos veikla buvo tik dalinis mėginimas modernizuoti ATR valstybinę santvarką.
Buvo įgyvendintos kai kurios ūkio ir finansų reformos: įvesta vieninga svorio ir tūrių sistema, pertvarkyti mokesčiai, sudarytos naudingos tarptautinės prekybos sutartys ir kita. Visa tai pagyvino ATR ekonominį gyvenimą.
Įdomybė
Nuolatinė taryba (lenk. Rada Nieustająca) buvo pirmasis bendras Abiejų Tautų Respublikos (ATR) centrinės vykdomosios valdžios organas, veikęs nuo 1775 iki 1789 metų. Nors ši institucija turėjo modernizuoti vasltybę, Nuolatinės tarybos įsteigimas tame pačiame seime, kuriame buvo patvirtintos pirmojo Lenkijos ir Lietuvos padalijimo sutartys, susiejo ją su Rusijos priespauda. Nuolatinė taryba neretai buvo vadinama „Nuolatine išdavyste“ (lenk. Zdradą Nieustającą)…
Kita vertus, Nuolatinės tarybos veikla buvo tik dalinis mėginimas modernizuoti ATR valstybinę santvarką. 1775–1788 metais liko neišspręstos ATR visuomenei svarbios problemos: nepanaikintos luominės bajorų privilegijos; valstiečiai liko įbaudžiavinti; miestiečiai, reikalavę sulyginti jų teises su bajorų teisėmis, nesulaukė atsako. Nuolatinės tarybos įsteigimas tame pačiame seime, kuriame buvo patvirtintos pirmojo Lenkijos ir Lietuvos padalijimo sutartys, rodė akivaizdų užsienio valstybių (ypač Rusijos) kišimąsi į ATR vidaus reikalus ir neigiamai veikė Nuolatinės tarybos vertinimą. Nuolatinė taryba neretai buvo vadinama „Nuolatine išdavyste“ (lenk. Zdradą Nieustającą). Visuomenėje ši institucija visą jos veikimo laiką buvo tapatinama su Rusijos priespauda, todėl darbą pradėjus valstybės sustiprinimu angažuotam ir antirusiška dvasia alsuojančiam 1788 m. ATR seimui, vienas pirmųjų nutarimų buvo įstatymo dėl Nuolatinės tarybos panaikinimo priėmimas. Už Nuolatinės tarybos panaikinimą pasisakė daug seimo narių, tarp jų – Lietuvos seimo konfederacijos maršalas Kazimieras Nestoras Sapiega, savo kalbą publikavęs atskiru leidiniu. Jau 1789 m. sausio 21 d. įsigaliojo seimo nutarimas, kuriuo panaikinti 1775 m. ir 1776 m. seimo įstatymai dėl Nuolatinės tarybos (120 balsų už, 4 prieš, 31 susilaikė, 43 seimo nariai nedalyvavo posėdyje).
Ramunė Šmigelskytė-Stukienė
Czaja, Między tronem, buławą a dworem petersburskim. Z dziejów Rady Nieustającej 1786–1789, Warszawa, 1988.
