Miestietijos stalo indai ir įrankiai
Išsiaiškinti, kokiais įrankiais naudojosi ir iš kokių indų valgė XVII–XVIII a. LDK miestietija, nėra lengvas uždavinys. Padeda miestiečių, priklausiusių socialiniam ir ekonominiam elitui, išlikę turto inventoriai. Todėl atkurti paprastų miestiečių stalo dengimo ypatybes sudėtinga. Dėl molinių ir medinių indų ar įrankių paprastumo bei prastumo jų dažniausiai nemini rašytiniai šaltiniai, tačiau juos aptinka archeologai tiriamuose kultūriniuose sluoksniuose. Daugeliu atvejų jie nesiskyrė nuo valstietijos; moliniai dubenys, ąsotis ir mediniai šaukštai buvo svarbiausiais stalo įrankiais, o lėkštės apskritai nežinotos.
Miestiečių naudoti stalo indai ir įrankiai – itin svarbūs, nustatant socialinės grupės ar asmens turtingumą, apibūdinant gyvenimo būdą bei lygį. Dideli stalo indų ir įrankių vertės, kokybės bei funkcijų, formos skirtumai – vienas akivaizdžiausių turtingiausių ir skurdžiausių miestiečių požymių. Savo stalus turtingi ir neturtingi vilniečiai serviravo iš skirtingų medžiagų pagamintais indais ir įrankiais – mediniais, moliniais, stikliniais bei tauriųjų metalų, tačiau nėra iki galo aišku, kokiomis proporcijomis. Indų medžiagų proporcijas lėmė jų savininkų padėtis visuomenėje. Didžiausią dalį maisto ruošimui ir patiekimui skirtų indų dar nuo viduramžių gamino Vilniaus meistrai iš pigios vietinės žaliavos – medžio ir molio. Nuo XVI a. II p. medinių indų praktiškai atsisakė pasiturintys vilniečiai, bet juos XVIII a. dar naudojo paprasti miestiečiai.
Nuo medinės geldos iki fajansinių vazelių
Medinius indus ilgai naudojo nepasiturinti miestietija. Tai drožiant ir skaptuojant, tekinant arba formuojant iš šulų, dažniausiai iš uosio (nors tekinta ir iš klevo, liepos, beržo, drebulės, guobinių šeimos medienos, rečiau iš ąžuolo ir pušies) gaminti indai. Jų nepuošė, didžiausią dėmesį skyrė funkcijai, o ne estetikai, nors kai kada aptinkami įrėžti geometriniai ženklai.
Įdomybė
Tik XVI a. pab. pirmiausia Lietuvos valdovų ir diduomenės aplinkoje šalia šaukštų ir peilių pradėtos naudoti šakutės. Turtingiausių miestiečių stalus jos pasiekė dar vėliau, matyt, XVII a. viduryje. Net XVIII a. šakutės nebuvo dažnai naudojamos.
Didesnių tūrių medinius indus (pvz., geldas, statines) paprasti miestiečiai naudojo buities darbams. Tarp tekintų indų dominavo dubenys ir lėkštės. Puošnesni, didesni, platesnėmis angomis dubenys buvo skirti šilto ir šalto maisto patiekimui. Kai kurie jų turėjo dangčius, jie naudoti higienos tikslais ir siekiant ilgiau išlaikyti maistą šiltą. Svarbios maisto patiekimui naudotos lėkštės – plokšti ir negilūs indai su grakščiomis sienelėmis, plačiais figūriniais kraštais.
“
Nuo XVI a. II p. vilniečiai naudojo daugiau vietinės gamybos molinių indų.
Kaip geriamus indus neturtingi vilniečiai naudojo medinius puodelius, taureles, kaušelius ir bokalus. Nemažai turėta gėrimų ir skysčių pasėmimui bei patiekimui skirtų kaušų – įvairių dydžių su viena rankena indų, kuriuose tilpo nuo kelių litrų iki kelių miligramų skysčio.
Nuo XVI a. II p. vilniečiai naudojo daugiau vietinės gamybos molinių indų. Profesionali puodininkystė Vilniuje įsitvirtino XIV a. II p., patvirtindama miestietiškos ekonominės infrastruktūros susiformavimą. Indų asortimentas plėtėsi, augo jų kokybė, dekoras, daugėjo meistriškumo reikalaujančių elementų. Tad pirmiausia vidutinių ir pasiturinčių miestiečių namuose buvo naudojami įvairūs nuo XVI a. II p. žiestos keramikos dirbiniai: puodai, ąsočiai, dubenys, keptuvės, trikojai aukštesni indai, ,,čerpės“ – keptuvės, kepimo formelės, lėkštės, gertuvės, bokalai, vaistiniai indeliai ir net naktipuodžiai. Bene svarbiausia naujovė buvo glazūrų panaudojimas. Didžioji dalis vilniečių naudotų ir Vilniuje pagamintų indų buvo glazūruoti. XVII a. pirmame ketvirtyje Vilniuje pasirodė pirmieji fajansiniai dirbiniai – dekoratyviniai, reprezentaciniai indai: lėkštės ir dubenėliai, ąsočiai, bokalai, mažos vazelės. XVIII amžiuje elitas jų turėjo nemažai.
Žvilgsnis į turtingiausiųjų indaują
Turtingiausių miestiečių stalo serviruotės dalis buvo stikliniai, keramikiniai (fajansiniai, porcelianiniai) ir metaliniai (alaviniai, sidabriniai) bei kitokie indai. Vilniečių elito šeimos turėjo importuotų, pvz., Venecijos meistrų darbo stiklo indų. XVIII amžiaus pr. madas atspindi Vilniaus burmistro Andriaus Mykolo Senčilos turto inventoriuje pažymėti krištoliniai ir šlifuoto stiklo indai – bokalai, taurelės, buteliukai ir kita. Daugiausia pasiturintieji turėjo valgymui skirtų alavinių dubenėlių, pusdubenėlių ir lėkščių. Jų skaičius atskiroje šeimoje svyravo nuo kelių iki 70 (pvz., XVII a. vid. Vilniaus burmistro Mikalojaus Kličevskio namuose). Tokie indai būdavo iš paprasto ar ypač vertinto angliško alavo. 6 olandiškas lėkštes XVII a. pab. turėjo Vilniaus tarėjas Jonas Pranciškus Klarovskis. Panašiu laikotarpiu burmistras, profesorius Pranciškus Udalrikas Pejeris greta 17 alavinių lėkščių turėjo net 4 sidabrines. Tai buvo išskirtiniai atvejai net tarp miestiečių valdančiojo elito narių.
“
Tik retas elito narys turėjo brangių, dažniausiai didikams vestuvių proga dovanojamų auksinių taurių.
Tarp kitų turtingiausių miestiečių turėtų sidabrinių indų buvo įvairios taurės ir taurelės. Savo stalo rinkinyje jų turėdavo iki 13, o jų vertė siekė nuo 35 iki 80 auksinų. Kartais tokios taurelės būdavo dar ir paauksuotos. Tik retas elito narys turėjo brangių, dažniausiai didikams vestuvių proga dovanojamų auksinių taurių. Taurės naudotos puotų metu. Pvz., tokių už apie 150 auks. buvo įsigiję XVII a. II p. gyvenę Vilniaus tarėjas Jonas Kostrovickis ir raštininkas Laurynas Minkevičius, dar vienas kitas turtingesnis vilnietis. 100–3 000 auks. vertės didesnių ar mažesnių sidabrinių indų turėjo turtingiausi Vilniaus miestiečiai: 3 tokius indus turėjo tarėjas, italas Juzefas Bonfilis, suolininkas Stanislovas Šycikas Zaleskis, net 8 – burmistras M. Kličevskis. Miesto valdantieji turėjo dar ir kitų stalo serviravimui svarbių prabangių indų ar reikmenų, pažymėtų jų turto inventoriuose. Štai J. Bonfilis turėjo sidabrinį 100 auks. vertės padėklą indams. Tokių pat užfiksuota ir burmistro Stepono Karasio turto inventoriuje. Rankoms plauti vaitas Baltramiejus Cynakis naudojo specialius dubenis, dažniausiai iš alavo, žalvario, kartais net ir sidabro. Turto inventoriuose kartais dar nurodomi alaviniai buteliukai, pasitaiko vienas kitas varinis katiliukas. Vaitas B. Cynakis turėjo sidabrinį. Turėta įvairių ąsočių gėrimams, vazų sriuboms, indų prieskoniams, aliejui, actui, garstyčioms, padažams, cukrui…
Kada atsirado šakutė?
Viduramžiais ir naujųjų laikų pradžioje miestiečiai vartojo dviejų funkcijų stalo įrankius, skirtus maisto smulkinimui (peilius) ir sėmimui (šaukštus). Tik turtingi to meto asmenys galėjo įsigyti metalinius įrankius, todėl dauguma paprastų miestiečių naudojo metalinius peilius ir medinius šaukštus. Tik XVI a. pab. pirmiausia Lietuvos valdovų ir diduomenės aplinkoje šalia šaukštų ir peilių pradėtos naudoti šakutės.
“
Brangūs stalo indai (sidabrinės, fajansinės ir kitokios lėkštės) buvo naudojami reprezentacijai – jie demonstruoti atvirose spintose, lentynose, kabinti ant sienų.
Turtingiausių miestiečių stalus jos pasiekė dar vėliau, matyt, XVII a. viduryje. Net XVIII a. šakutės nebuvo dažnai naudojamos. Elitui priklausiusių vilniečių namuose turėta brangaus metalo stalo įrankių. Jie net savo palikuonims palikdavo skirtingą skaičių sidabrinių, o kartais ir paauksuotų „kazokiškos“ mados šaukštų. Vieni tokių turėjo nuo 1 iki 20, o kiti – 5–10. Pasitaikė, kad įrankiuose jų savininkai liepdavo išgraviruoti savo herbus. Taip pasielgė suolininkas Stanislovas Šycikas Zaleskis. Nuo XVIII a. vid. plito šaukšteliai kavai ir arbatai, tačiau juos (ir stalo rankšluosčius, servetėles bei indus rankoms plautis) naudojo tik didžiųjų miestų elitų namuose.
Specifiniai buvo kavos ir arbatos gėrimo indai, kurie paplito maždaug nuo XVIII a. vidurio. Socialinio ir ekonominio elito narių turto inventoriuose minimi įvairių metalų – vario, sidabro, švino ir kt. kavinukai bei arbatinukai, kavos malūnėliai – jų turėta iki kelių, indai pienui – ąsotėliai ir kt., sidabriniai ir kitokio metalo šaukšteliai. Nuo XVIII a. vid. turėti stalo servizai, specialūs kavos servizai ir kavos staliukai. Brangūs stalo indai (sidabrinės, fajansinės ir kitokios lėkštės) buvo naudojami reprezentacijai – jie demonstruoti atvirose spintose, lentynose, kabinti ant sienų. Brangūs indai bei įrankiai buvo įsigyjami ir investiciniais tikslais, įkeičiami, parduodami.
Koks šaukštas, toks ir valgytojas…
Aivas Ragauskas
I. Kaminskaitė, Mediniai stalo indai ir įrankiai Vilniaus Žemutinėje pilyje, Istorija, 2010/1, t. 77, p. 3–26; A. Ragauskas, Vilniaus miesto valdantysis elitas XVII a. antrojoje pusėje (1662–1702 m.), Vilnius, 2002, p. 404–405.
