Lietuvos didžiojo kunigaikščio Švitrigailos politinės klajonės

Tarp dviejų ilgų „epochinių“ laikotarpių – Vytauto (1392–1430) ir Kazimiero Jogailaičio (1440–1492) viešpatavimo metų – vidaus karas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (1432–1438) ir Švitrigailos valdymas (1430–1432) atrodo trumpi ir mažai reikšmingi epizodai. Ne itin stiprus Švitrigailos įvaizdis kontrastuoja su jo nepaprastu politiniu aktyvumu ir dar XV a. susiformavusiu „nerimstančio maištininko“ paveikslu. Istoriografijoje vyrauja požiūris apie jo ir LDK rusėnų „abipusę meilę“. Kodėl vienas populiariausių XV a. pirmo trečdalio veikėjų Vilniaus soste nebuvo net 2 metų, o gyvenimą baigė atokiame Lucke?

Atskalūnas kunigaikštis

Švitrigaila buvo jauniausias Algirdo sūnus, jis gimė XIV a. 8 dešimtmetyje. 1386 metų vasarį kartu su kitais lietuvių kunigaikščiais priėmė krikštą Krokuvoje ir gavo Boleslovo vardą. Šaltiniai liudija, kad jis visą gyvenimą liko ištikimas katalikų tikėjimui. Kitaip klostėsi jo santykiai su broliu Jogaila ir pusbroliu Vytautu. Pirmasis konfliktas kilo dar jaunystėje 1392–1393 m., kai Jogaila po motinos Julijonos mirties Vitebsko kunigaikštystę atidavė valdyti bajorui Teodorui Vesnai. Įskaudintas Švitrigaila surengė pirmą savo maištą. Nužudžius vietininką, buvo užimtas miestas, kurio atsiimti žygiavo Vytautas. Maištininkas buvo pasiųstas Jogailai į „garbingą nelaisvę“ Krokuvon. Tačiau netrukus Švitrigaila kartu su kitu nepatenkintu kunigaikščiu Teodoru Liubartaičiu pasitraukė į Vengriją, pas karalių Zigmantą Liuksemburgietį.

“

Pirmasis konfliktas kilo dar jaunystėje 1392–1393 m., kai Jogaila po motinos Julijonos mirties Vitebsko kunigaikštystę atidavė valdyti bajorui Teodorui Vesnai.

Atrodė, kad Švitrigailos svajonės apie didelę valdą išsipildė po 1399 m. mūšio ties Vorskla, kuriame jis dalyvavo. Mūšyje žuvo Krokuvos vaivada Spitekas iš Melštyno, kuris valdė vakarinę Podolės dalį. Šią turtingą žemę Jogaila suteikė, regis, ištikimam broliui Švitrigailai. Tačiau santaika tęsėsi vos kelerius metus. 1401 metų pradžioje Vytautas ir Jogaila sudarė naują sutartį, kurią, pasak Vokiečių ordino kronikininko, Švitrigaila patvirtino „netikru“ antspaudu (matyt, kalbama apie jo priesaikos aktą). 1402 metų pradžioje Švitrigaila, persirengęs pirkliu, atvyko į Prūsiją ir sudarė sąjungą su Ordino magistru. Jos sudarymo aplinkybės gerai atskleidžia Švitrigailos maištų pobūdį: neturėdamas realios atramos LDK, sutartį jis pažadėjo patvirtinti po to, kai „atgaus tėvoniją“ (taip jis vadino didžiojo kunigaikščio sostą Vilniuje). 1402–1403 metais jo vedami kryžiuočiai surengė kelis žygius į Lietuvą. Žygiai nebuvo sėkmingi ir Švitrigailai teko grįžti į Lietuvą, šįkart – į šalies rytus valdyti Briansko kunigaikštystę.

Atgal į Vytauto prieglobstį

Tada išryškėjo nauja Švitrigailos avantiūrų kryptis – Maskvos Didžioji Kunigaikštystė. 1408 metų vasarą po nepavykusio sąmokslo jis pasitraukė į Maskvą su nemažu Severėnų žemės kunigaikščių ir bajorų būriu (beje, kataliką Algirdaitį lydėjo Briansko stačiatikių vyskupas Isakijus).

Iš Maskvos didžiojo kunigaikščio Vasilijaus I, tuo metu  kariavusio su Vytautu, Švitrigaila gavo daug miestų, tarp jų – Vladimirą. Vytautui ir Vasilijui sudarius taiką ir pastarajam pažadėjus išduoti Algirdaitį, šis, pasak prieštaringų šaltinių, pasinaudojo totorių emiro Edygos antpuoliu ir pabėgo į Aukso ordą. Tačiau kitais metais Švitrigaila grįžo į Lietuvą ir bandė sudaryti naują sąjungą su Ordinu. Didžiojo karo pradžioje jis buvo uždarytas Kremeneco pilyje (Voluinė), kurioje kalėjo daugiau kaip 8 metus.
Situacija pasikeitė 1418 m. pavasarį, kai kunigaikščiai Daška Ostrogiškis ir Aleksandras Nosas klasta įsibrovė į Kremeneco pilį bei Švitrigailą išlaisvino. Vytautas sunerimo: tolimuose Trakuose jis kasdien tarėsi su didikais, o Lietuvoje sklido gandai, kad Švitrigailai jau pavyko užvaldyti kai kurias pietines šalies žemes. Tačiau Švitrigailos sėkmė buvo laikina. Nepaisant to, kad kunigaikštis užėmė Lucko tvirtovę, jo santykiai su vietos bajorija, matyt, nesusiklostė ir jam teko Voluinę palikti. Švitrigaila išvyko į Vakarų Europą, kur prieglobstį rado pas seną pažįstamą Vengrijos (o dabar ir Romos) karalių Zigmantą. 1420 metų vasarą, tarpininkaujant Jogailai, Švitrigaila dar kartą susitaikė su Vytautu ir gavo valdyti tolimą Černigovo kunigaikštystę. Švitrigaila 1422 m. klusniai kariavo su Ordinu, 1428 m. dalyvavo Vytauto žygyje į Didįjį Naugardą, gynė savo valdas nuo totorių.

Neišnaudota proga

1430 m. Švitrigailai teko didžioji gyvenimo proga. Po Vytauto mirties jis pasinaudojo komplikuota situacija ir užėme LDK sostą. Tačiau trumpas jo valdymo laikotarpis parodė, kad jis neturėjo nei Vytauto talento, nei „realios politikos“ patirties. Jei Vytautas net „karūnacijos audros“ metu stengėsi nesugadinti asmeninių santykių su Jogaila, tai Švitrigaila nuosekliai atsisakydavo patvirtinti dviejų valstybių sąjungą, o ginčijamose pasienio žemėse (Podolėje ir Voluinėje) net kilo atviras karas.

“

Galbūt tokia valdovo politika paskatino Lietuvos  didikus nuversti Švitrigailą nuo sosto ir iškelti Vytauto brolį Žygimantą Kęstutaitį. Nėra pagrindo teigti, kad 1432 m. perversmą lėmė tariamas rusėnų protegavimas, nors dėl ankstesnių politinių ryšių Švitrigailai liko ištikimos rusėniskos LDK žemės. Keli Algirdaičio organizuoti žygiai, siekiant atgauti sostą, baigėsi nesėkme. Ilgainiui jis prarado ir kitas valdas LDK teritorijoje. Pralaimėjimą lėmė Žygimanto Kęstutaičio kariniai veiksmai, tačiau įtakojo ir ekscesai Švitrigailos aplinkoje, pvz., stačiatikių metropolito Gerasimo sudeginimas 1435 m. ar Kijevo vaivados Mykolo Alšėniskio prigirdymas 1433 metais. Todėl 1438 m. pabaigoje Švitrigaila dar kartą ieškojo prieglobsčio užsienyje – dabar Moldovos teritorijoje. Tai galėjo būti paskutinė jo klajonių kupino politinio gyvenimo stotelė, tačiau viskas pasikeitė 1442 m. vasarą, kai Voluinės kunigaikščiai ir bajorai pakvietė Švitrigailą tapti jų „ponu“. Jau kitais metais jis susitaikė su naujuoju Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu brolėnu Kazimieru Jogailaičiu ir Voluinės (Lucko) kunigaikščiu buvo iki mirties 1452 02 10.

Talentingas maištininkas – netikęs valdovas

Kaip vertinti Švitrigailos asmenybę ir veiklą? Jo biografiją žymėjo nuolatiniai maištai, kurių metu jam pavykdavo įgyti įvairiausių sąjungininkų – nuo Šventosios Romos imperijos ir Vokiečių ordino iki Maskvos ir Aukso ordos. Sudėtingesni buvo jo santykiai su šalies, į kurios sostą pretendavo, visuomene.

“

Beveik visą ilgą gyvenimą Švitrigaila atkakliai siekė LDK sosto, tačiau jį gavęs valdžia pasinaudoti nemokėjo.

Negalima kalbėti apie  ypatingas simpatijas tarp Švitrigailos ir rusėnų: pastarieji gerai suvokė lietuvio kunigaikščio kataliko (nors ir vedusio Tverės kunigaikščio dukterį), kitoniškumą. Švitrigailos aplinkoje buvo ne tik rusėnų, bet ir įtakingų lietuvių didikų, lenkų ir net vokiečių. Kai kurios jo avantiūros teikė laikiną naudą, tačiau situacijos jos nekeitė. Atsižvelgiant į viduramžių komunikacijos galimybes, menkus atskirų LDK žemių tarpusavio ryšius, jauniausias Algirdaitis vargu ar galėjo tikėtis rimtesnės sėkmės. Beveik visą ilgą gyvenimą Švitrigaila atkakliai siekė LDK sosto, tačiau jį gavęs valdžia pasinaudoti nemokėjo. Nepasižymėjo jis ir kariniu talentu bei valdovui tinkamais charakterio bruožais, todėl nenuostabu, kad per šešerius metus jis prarado viską, ko siekė keturis dešimtmečius.

Sergej Polechov

J. Matusas, Švitrigaila Lietuvos didysis kunigaikštis, Vilnius, 1991 (1 leid. – Kaunas, 1938).