LDK ir Maskvos valstybės kova dėl viršenybės

1386 m. priėmusi krikščionybę Lietuva tapo krikščioniško pasaulio dalimi ir lygiaverte kitų krikščioniškų valstybių partnere, ją pripažino svarbiausios Europos jėgos. Prie naujojo LDK, kaip krikščioniškos valstybės, statuso prisidėjo svarbus pasikeitimas – Jogaila tapo Lenkijos karaliumi. Dviejų dideles teritorijas užimančių ir tarp Rytų ir Vakarų esančių valstybių sutelkimas vienose rankose valdančią dinastiją iškėlė greta didžiųjų to meto Europos dinastijų. LDK statusą lėmė Lenkijos karalystės padėtis, Jogailaičių dinastijos „reputacija“ tarptautinėje arenoje. Tuo metu besikuriančiai suvereniai Maskvos valstybei ir jos monarchams savo vietą tarp Europos valdančiųjų dvarų dar reikėjo iškovoti. Pirmaisiais šios kovos taikiniais, tarp kurių atsidūrė ir LDK, XV a. II p. tapo kaimyninės šalys. Maskvos monarcho suverenų statusą jų atžvilgiu buvo siekiama įtvirtinti viršenybės pagrindu.

Nauji titulo „aksesuarai“

Svarbiu varžytuvių dėl viršenybės aspektu tapo Maskvos valdovo titulo, svarbiausio monarcho rangą ir valdžios galią reprezentuojančio atributo, klausimas. Diplomatiniai ginčai dėl naujų jo elementų užėmė nemenką tarpvalstybinio bendravimo dalį, šis klausimas neretai tapdavo pagrindiniu derybų objektu. Pirmasis „titulinių“ konfliktų etapas prasidėjo 1493 m., kai Maskvos didysis kunigaikštis Ivanas III pirmą kartą tarpvalstybinių kontaktų metu pavartojo naują titulo komponentą – visos Rusios valdovas: „Ivanas, Dievo valia, visos Rusios valdovas ir Vladimiro, Maskvos  didysis kunigaikštis.“ 

“

Pirmasis „titulinių“ konfliktų etapas prasidėjo 1493 m., kai Maskvos didysis kunigaikštis Ivanas III pirmą kartą tarpvalstybinių kontaktų metu pavartojo naują titulo komponentą – visos Rusios valdovas: „Ivanas, Dievo valia, visos Rusios valdovas ir Vladimiro, Maskvos didysis kunigaikštis.“

Toks titulavimasis turėjo akcentuoti „amžinas“ Maskvos valdovų teises visai iki to laiko tik dalinai jų  valdžia apjungtai Rusiai ir sykiu pabrėžti Lietuvos didžiojo kunigaikščio grobikišką valdžios pobūdį LDK priklausančių senųjų Kijevo Rusios žemių atžvilgiu bei ginčyti Jogailaičių dinastijos teises šioms teritorijoms. Nauja titulo dalis demonstravo išaugusią Maskvos didžiojo kunigaikščio valdžią ir žymėjo naują jo statusą. Suvokdamas šių Maskvos siekių esmę, Vilniaus dvaras reiškė nepasitenkinimą dėl naujovių – diplomatiniame susirašinėjime Maskvos monarchas buvo apkaltintas tuo, kad prisiskyrė sau per „didų vardą“. Priekaištams dėl naujų titulo komponentų atremti kita pusė naudojo istorinės tradicijos argumentus, aiškindama, kad teisę taip save tituluoti Ivanas III paveldėjo iš protėvių: „Mūsų valdovas per pasiuntinį savo rašte jūsų valdovui nieko per didaus nerašė, nei jokių naujovių neįvedė, kuo jį Dievas apdovanojo; iš senelių ir iš prosenelių, iš pat pradžių prigimties teise yra visos Rusios valdovas.“ Paveldimumo principo deklaravimas tuo metu buvo svarbus Ivano III kovos dėl suverenaus statuso įtvirtinimo tarptautinėje arenoje etapas. Šie ginčai buvo ilgos diplomatinės kovos, apsunkinusios tarpvalstybinius santykius, prologas. Vadovaudamasi praktiniais sumetimais Lietuvos pusė sutiko įtraukti Ivano III „didų vardą“ į 1494 m. taikos sutarties raštus, tačiau vėliau šių nuolaidų atsisakė. Tik XVI a. pr. LDK sušvelnino pozicijas, pradėdama derybas dėl naujojo maskvėnų monarcho titulo pripažinimo sąlygų. Lietuva ryžosi nuolaidoms, kai 1500–1503 m. karinio konflikto su Maskva metu patyrė didelių nesėkmių, smarkiai komplikavusių jos padėtį. Konfliktas dėl titulo baigėsi tik po 1503 m., Lietuvos pusei tarpvalstybiniuose dokumentuose reguliariai pradėjus vartoti naujuosius Maskvos monarcho titulo elementus.

Tarpvalstybinis „prasivardžiavimas“

Maskvos monarchų titulų kaita minėtomis permainomis nesibaigė. Nauji teritoriniai laimėjimai Ivano III įpėdiniams suteikė progą įtraukti į juos vis kitus elementus. XVI amžiaus antrame dešimtmetyje Maskvos didžiojo kunigaikščio Vasilijaus III titulatūra buvo papildyta didžiojo valdovo titulu. 1517 metais atsinaujinusiose LDK ir Maskvos derybose jis vartotas kaip oficialaus kreipinio dalis: „Didysis valdovas Vasilijus, Dievo valia, visos Rusios valdovas, didysis kunigaikštis.“

“

Santykinė ramybė kovoje dėl viršenybės baigėsi trečio dešimtmečio viduryje, prasidėjus diplomatiniam „titulų karui“, kuris truko iki 1532 m. pavasario.

Šie pakitimai tuomet nesukėlė naujų nesutarimų, Lietuvos pasiuntiniai dėl naujo priedėlio neprotestavo, o vėliau taip save tituluoti Maskvai skirtuose raštuose pradėjo ir Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Senasis. Santykinė ramybė kovoje dėl viršenybės baigėsi trečio dešimtmečio viduryje, prasidėjus diplomatiniam „titulų karui“, kuris truko iki 1532 m. pavasario. Tuo metu abu valdovai atvirai menkino vienas kito titulus. Sunku pasakyti, kuri pusė buvo konflikto iniciatorė, tačiau šaltiniai leidžia manyti, kad jį pradėjo Lietuvos didžiojo kunigaikščio kanceliarija, oficialiuose dokumentuose „sumažinusi“ Vasilijaus III titulą – neretai buvo „pamirštamos“ įrašyti atskiros jo dalys. Tai galima vertinti kaip tam tikrą nepasitenkinimo išraišką, atsaką nuolatinėms Maskvos teritorinėms pretenzijoms ir viršenybės siekiui. Maskva, reaguodama į titulinius pažeidimus instrukcijose, savo diplomatiniams įgaliotiniams nurodydavo oficialiuose kreipimuose Žygimantą Senąjį vadinti tik karaliumi (be geografinio dėmens Lenkija) ar nevartoti kitų titulo komponentų. Nei viena šio konflikto dalyvė nuosekliai nesilaikė savo pozicijų. Minėti pažeidimai, priešingai nei XV–XVI a. sandūroje, nebuvo reguliarūs, svarbių tarpvalstybinių derybų metu nesutarimų dėl titulų neužfiksuota. Tvirtas Maskvos dvaro pasiryžimas nenuolaidžiauti ir atsakyti tuo pačiu privertė LDK monarchą sušvelninti pozicijas ir ieškoti būdų, kaip nutraukti „titulų karą“. Tinkamos aplinkybės susiklostė 1532 m. pradžioje. Noras normalizuoti tarpvalstybinius santykius paskatino taikos derybų metu abi puses apsikeisti geranoriškumo deklaracijomis, užbaigusiomis daugiau kaip pusę dešimtmečio trukusį konfliktą.

Nežabotos Maskvos ambicijos

XVI a. penktojo dešimtmečio pabaigoje prasidėjo dar vienas LDK ir Maskvos valstybės diplomatinis konfliktas, kurį išprovokavo naujas Maskvos monarcho Ivano IV titulo komponentas – visos Rusios caras. Pagal savo reikšmę caro titulas buvo siejamas su Cezario vardu ir laikytas lygiaverčiu Bizantijos imperatoriaus – basilėjus – titului. Prisiimdamas šį titulą Rusios kunigaikštis prilygino save basilėjui, kuris nuo seno Rusioje vadintas caru. Caro titulas, kaip bizantiškojo basilėjaus ekvivalentas, galėjo būti prilyginamas imperatoriaus rangui. Caro titulas ne tik turėjo demonstruoti Maskvos monarcho pozicijų lygiavertiškumą Šv. Romos imperatoriaus padėčiai, bet ir pakelti jį rangu aukščiau Europos karalių atžvilgiu. Norint įtvirtinti naują statusą Ivanui IV, kaip ir jo pirmtakams, reikėjo pradėti sunkią diplomatinę kovą dėl jo pripažinimo prieš artimiausią kaimynę – LDK ir ją valdžiusią Jogailaičių dinastiją. Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Augustas negalėjo susitaikyti su anksčiau rangu lygaus maskvėno iškilimu. 

“

Caro titulas ne tik turėjo demonstruoti Maskvos monarcho pozicijų lygiavertiškumą Šv. Romos imperatoriaus padėčiai, bet ir pakelti jį rangu aukščiau Europos karalių atžvilgiu.

Kovoje dėl viršenybės pirmasis susidūrimas įvyko 1549 m. derybų Maskvoje metu, LDK raštininkui atsisakius į paliaubų sutarties raštą įtraukti naująjį Maskvos monarcho titulą. Lietuvos atstovas poelgį aiškino įgaliojimų trūkumu, nes anksčiau tokia intituliacija tarpvalstybiniuose dokumentuose nebuvo vartojama. Ginčuose maskvėnai rėmėsi istorine argumentacija, akcentavo paveldimumo principu pagrįstą Ivano IV teisę į caro titulą: „Su Dievo valia, mūsų valdovas <…> caru vainikavosi pagal seną paprotį, kaip jo protėvis Vladimiras Vsevolodičius Monomachas rusų valstybėse caru ir didžiuoju kunigaikščiu buvo, ir tą vardą mūsų valdovas ne svetimą, iš savo protėvio prisiskyrė.“ Susitarimą pasiekti pavyko, kai abi pusės pritarė valdovų titulų kombinacijoms: derybininkai susitarė, kad Maskvos monarcho paliaubų sutarties variante bus įrašytas caro titulas, o Žygimanto Augusto vardu sudarytame Ivanas IV taip nebus tituluojamas.

Marius Sirutavičius