LDK ir Maskvos valstybės diplomatinis ceremonialas XV a. pab. – XVI a. I p.

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Maskvos valstybės diplomatinė komunikacija buvo paremta apsikeitimo pasiuntinybėmis – vienkartinių diplomatinių misijų sistema. Tarp Vilniaus ir Maskvos (ar kitų šių valstybių monarchų rezidencijų) nuolat kursuojantys žemesnio rango diplomatiniai įgaliotiniai   gabendavo įvairius diplomatinius dokumentus, o aukštesnį statusą turintys pasiuntiniai vykdavo deryboms dėl pasienio konfliktų, taikos ar paliaubų susitarimų, kitų užsienio politikos reikalų.

“

Kiekvienas tvarkos pažeidimas buvo traktuojamas kaip monarcho garbės įžeidimas.

Diplomatiniai įgaliotiniai, būdami užsienyje, turėjo nė per žingsnį nenukrypti nuo deramo monarcho statuso atstovavimo, griežtai laikytis elgesio normų, kurios privalomos jam atstovaujantiems asmenims. Kiekvienas tvarkos pažeidimas buvo traktuojamas kaip monarcho garbės įžeidimas. Taigi formos, kuriomis remiantis atliekami diplomatiniai pavedimai, ar būdai, kuriais derybų metu pasiekiamas susitarimas, buvo ne mažiau svarbūs nei susitarimo turinys. Todėl kiekvienas veiksmas buvo planuojamas iš anksto, diplomatinės misijos eiga nuo pradžių režisuojama griežtomis instrukcijomis. Tarpvalstybiniuose santykiuose vadovautasi tam tikra elgesio sistema, kurios pagrindą sudarė abipusiškai pripažįstamos veiklos normos ir diplomatinis ceremonialas – iškilmingos apeigos, kurių metu atliekami ritualai ženklino atskirus diplomatinės misijos etapus.

Rytietiška pompastika

Kaip ir daugelyje kitų šalių, taip ir Lietuvos bei Maskvos diplomatinėje praktikoje gyvavo senas paprotys pasiuntinius pasitikti prie valstybės sienos. Pasienyje diplomatinius įgaliotinius pasitikdavo kitos valstybės vietos pareigūnai su palyda ir nurodydavo kelią. Pirmojo oficialaus sutikimo metu jie prisistatydavo ir perduodavo ceremonialinius pasveikinimus valdovo vardu pasiuntinybės nariams. 

Toliau abiejų šalių teritorija, lydint vietos pareigūnams, pasiuntinybės keliaudavo tik iš anksto suplanuotu maršrutu. Pakeliui, priklausomai nuo aplinkybių, keletą kartų sustodavo. Paskutinis pasiuntinybės sustojimas įvykdavo šalies sostinės apylinkėse. Čia jos sutikti iš miesto atvykdavo dvariškiai su palyda. Maskvoje diplomatinės misijos nariai ir sutinkančioji procesija išsirikiuodavo į dvi eiles, kurių viduryje likdavo pasiuntiniai ir svarbiausi priimančios pusės ceremonialo dalyviai. Būdavo nusiimamos kepurės ir nulipama nuo arklių, atvykėliai išklausydavo sutinkančiųjų valdovo (ar jo vardu) sakomos sveikinimo – pagerbimo kalbos. Sutikimui pasibaigus, visi sėsdavo ant arklių ir tęsdavo kelionę Maskvos gatvėmis iki svečių apgyvendinimo vietos. Lietuvoje sutikimo procedūros būdavo paprastesnės: būdavo pasitenkinama tik kepurių nusiėmimu, nenulipant nuo arklių. Sutinkantieji didžiojo kunigaikščio vardu domėdavosi pasiuntinių sveikata, klausdavo, kaip sekėsi kelionė. Šia tvarka vadovautasi tik aukštesnio rango pasiuntinių sutiktuvių šalies sostinės apylinkėse metu, ji nebuvo taikoma žemo rango diplomatiniams įgaliotiniams: negausūs sutinkantieji žygūnui tik paskelbdavo apie valdovo pavestą globą ir palydėdavo jį į miestą.

Valdovo galios spektaklis

Šalies sostinėje apsistojusios pasiuntinybės veikla prasidėdavo nuo iškilmingo priėmimo pas valdovą. Šis vizitas teikė garbę pasiuntiniams ir siejosi su juos siuntusio suvereno pagerbimu. Iš apgyvendinimo vietos į monarcho rezidenciją misijos narius lydėdavo diplomatų statusui adekvataus rango dvaro pareigūnai. Maskvoje tokia kelionė būdavo iškilmingesnė, nes valdovo paliepimu stebėti šią procesiją susirinkdavo minios žmonių. Buvo siekiama svetimšaliams sudaryti įspūdį apie monarcho galybę, o atvykusios pasiuntinybės sureikšminimas turėjo jį išaukštinti tarp savųjų valdinių. Įžengiančius į dvarą diplomatus sutikdavo valdovo dvariškiai ir kiti valstybės pareigūnai. 

“

Buvo siekiama svetimšaliams sudaryti įspūdį apie monarcho galybę, o atvykusios pasiuntinybės sureikšminimas turėjo jį išaukštinti tarp savųjų valdinių.

Iki pasiekiant audiencijos vietą pasiuntiniams būdavo surengiama keletas sutikimų: nusėdus nuo arklių, užlipus laiptais ir menėse. Kiekvieno sutikimo trukmę lėmė jo svarbumas – trumpiausiai trukdavo pirmasis, ilgiau būdavo užtrunkama laiptų viršuje, ilgiausiai – menėse, kur atvykusiuosius sutikdavo aukšto rango valdovo pareigūnai.
Iš visų audiencijų, kurias priimančioji pusė suteikdavo atvykusiems diplomatams, iškilmingiausiai vykdavo pirmoji. Jos metu pasiuntiniai prisistatydavo valdovui, įteikdavo oficialius diplomatinius dokumentus ir dovanas. Prisistatymas prasidėdavo nuo pagarbos išreiškimo – nusilenkimo priimančiajam monarchui ir artimiausiems giminaičiams. Kiti audiencijos ceremonialo elementai – klausimas apie diplomatus atsiuntusio monarcho sveikatą ir pasiuntinybės narių kvietimo „prie valdovo rankos“ procedūra. Klausimas apie užsienio monarcho sveikatą buvo pastarojo pašlovinimas, o rankos padavimas bučiavimui buvo skirtas ne pasiuntinybę siuntusiam suverenui, o asmeniškai diplomatinės misijos dalyviams. Tai buvo svarbiausi formalūs audiencijos elementai, todėl vieno kurio nors elemento nebuvimas reiškė konfliktinę situaciją tarp valstybių, rodė nepasitenkinimą žemu pasiuntinybės narių rangu ar jų veikla.

Pietūs prie derybų stalo

Pasibaigus audiencijai, diplomatinės misijos nariai būdavo kviečiami į iškilmingus pietus. Čia svarbus buvo monarcho ritualinis dalijimasis maistu ir gėrimais: valdovui paragavus valgio, patiekalo gabalėliai buvo siunčiami valdovo šeimos nariams ir aukštiems valstybės pareigūnams, po jų – pasiuntiniams. Vaišių metu pasiuntiniai buvo pagerbiami ir kvietimu „prie valdovo taurės“: ši procedūra pabrėžė kito monarcho atstovui teikiamą globą.

“

Vaišių metu pasiuntiniai buvo pagerbiami ir kvietimu „prie valdovo taurės“: ši procedūra pabrėžė kito monarcho atstovui teikiamą globą.

Pasiuntinio garbei tekdavo išbandymai: kvietimas prie valdovo stalo laikytas pašlovinimu ir malone, jo nebuvimas traktuotas kaip negarbė. Svarbi ir ceremonialinių pietų paskirtis: bendras valgymas, dalyvaujant valdovui, turėjo sukurti betarpišką ritualinį ryšį tarp monarcho ir pasiuntinybės dalyvių, kuris buvo laikomas būtina diplomatinių kontaktų sėkmės sąlyga.

Diplomatinis „aplinkkelis“

LDK Ponų tarybos narių bei Maskvos bajorų diplomatinių kontaktų praktikoje vadovautasi panašia reprezentacijos sistema, kaip ir aukščiausio lygio kontaktų metu. Nors Ponų tarybos ir Maskvos bajorų diplomatiniuose santykiuose buvo taikoma dauguma aukščiausio lygio kontaktams įprastų apeigų, jų pobūdis skyrėsi. Nepaisant įtemptų tarpvalstybinių santykių, stengtasi išlaikyti pabrėžtą mandagumą, racionalumą ar lankstumą, nebūdingą valdovų kontaktams. Šaltiniuose neužfiksuota sąmoningų ceremonialo pažeidimų atvejų. Šiuos skirtumus galima sieti su tuometinės paralelinės diplomatijos pagrindine funkcija –  diplomatinių santykių atnaujinimu, kai dėl įvairių aplinkybių oficialūs santykiai tarp valdovų nutrūkdavo. Tiek valdovų vardu vykdoma diplomatinė veikla, tiek paraleliniai kontaktai buvo organizuojami vadovaujantis vienu modeliu, jo bendroji struktūra atitiko Europos šalyse viduramžiais susiformavusią diplomatinės reprezentacijos sistemą. Įvairias universalių diplomatinės veiklos formų modifikacijas ir skirtumus, atsiradusius LDK ir Maskvos valstybės diplomatinių santykių praktikoje, lėmė šalių politinės, socialinės ir kultūrinės raidos ypatumai.

Marius Sirutavičius