Karolio XII bausmė Darsūniškio miesteliui 1702 m.
1700 m. vasario pabaigoje Lenkijos ir Lietuvos bendros valstybės – Abiejų Tautų Respublikos – valdovas Augustas II pradėjo karą prieš Švediją. Šio karo, kuris įėjo į istoriją kaip Didysis Šiaurės karas (1700–1721), metu Lietuva patyrė didžiules netektis – žuvo ar mirė nuo bado ir epidemijų gausybė žmonių, o kraštas buvo nuniokotas. Vienas pirmųjų miestelių, patyręs karo žiaurumą, buvo Nemuno pakrantėje, tarp Kauno ir Alytaus, įsikūręs Darsūniškis.
Lemtingas mūšis mažame miestelyje
Karo veiksmai į LDK teritoriją persikėlė 1701 m. pabaigoje – švedai užėmė Žemaitiją, netrukus ir Kauną.
Įdomybė
Šiaurės karo (1700–1721) metu lietuviams iškovojus pergalę prie Darsūniškio, netrukus įvertinti įvykio aplinkybių atvyko pats Švedijos karalius Karolis XII. Valdovas įsakė iškasti karių kūnus ir pamatė, kad daugelis buvo žiauriai nužudyti be galimybės pasiduoti, o po mirties apiplėšti. Karolis XII atkeršijo darsūniškiams: miestelis buvo sudegintas iki pamatų. Nors bažnyčios buvo pasigailėta, bet žuvo dvi aklos senutės, nepajėgusios išeiti iš degančio špitolės pastato.
Čia įsikūrė stipri švedų įgula. Jai vadovavo pulkininkas Aleksandras Hummerhielmas. 1702 metų kovą jo vadovaujami švedai surengė išpuolį iš miesto, nužygiavo prie Darsūniškio, tikėdamiesi užgrobti čia tuo metu buvusias šešias Lietuvos kariuomenės patrankas. Išpuolis švedams baigėsi lemtingai. Lietuvos lauko etmonas Mykolas Servacijus Višnioveckis kovo 24 d. (pagal švedų tuo metu naudotą kalendorių – kovo 14 d.) užklupo Darsūniškyje nieko neįtariančius švedus ir juos sumušė. Apie devyniasdešimt švedų žuvo, daugelis, taip pat ir Hummerhielmas, du švedų majorai, trys leitenantai bei apie keturiasdešimt karių pateko į nelaisvę. Per Nemuną pavyko perplaukti keliems raitininkams, iš kurių tik vienas gyvas pasiekė Kauną ir įspėjo ten buvusius švedus. Dalis švedų pėstininkų netoli Darsūniškio plaukė Nemunu vytine. Laivas užplaukė ant seklumos, bet dar ilgai jame buvę kariai priešinosi, atsisakydami pasiduoti, nes bijojo savo karaliaus rūstybės. Sudėjo ginklus tik tada, kai įsitikino, kad jų pulkininkas pateko į nelaisvę. Tačiau išsiderėjo, kad galės be ginklų grįžti į Kauną. Ši Lietuvos kariuomenės pergalė netrukus užtraukė miesteliui bėdą.
Žuvusiųjų skundas karaliui
1702 m. balandžio pradžioje žygį gilyn į kraštą pradėjo pagrindinės švedų pajėgos, vedamos karaliaus Karolio XII. Jis buvo gabus karo vadas, pasižymėjo griežtumu tiek savo kariams, kai šie nevykdydavo įsakymų ar savivaliaudavo, tiek ir priešams ar užimto krašto gyventojams, kai šie nepaklusdavo švedų reikalavimams ar elgdavosi, Karolio XII požiūriu, nederamai.
“
Darsūniškis tapo pirmuoju Lietuvos miesteliu, kuriam buvo lemta patirti Karolio XII rūstumą.
Darsūniškis tapo pirmuoju Lietuvos miesteliu, kuriam buvo lemta patirti Karolio XII rūstumą. Karolis XII, vesdamas apie 12 000 karių, atžygiavo į Darsūniškį 1702 m. balandžio 19 (9) d., sustojo kelioms dienoms ir pradėjo čia neseniai įvykusių kautynių aplinkybių tyrimą. Išklausė švedų, kuriems pavyko išsigelbėti kautynėse, pasakojimų, apžiūrėjo kautynių ir savo karių palaidojimo vietas.
Žuvę švedai buvo palaidoti dviejuose pilkapiuose prie kelio už miestelio. Rytojaus dieną karalius įsakė žuvusių švedų karių palaikus iškasti ir juos apžiūrėjo. Paaiškėjo, kad kariai buvo palaidoti be deramos pagarbos, išrengti – karinės uniformos nuvilktos, batai nuauti. Žaizdos ant žuvusiųjų kūnų bylojo, kad daugelis buvo žiauriai nužudyti. Amžininkas rašė, kad ant kai kurių kūnų „buvo net dvidešimt durtinių žaizdų nuo iečių“. Galima buvo įtarti, kad dalis švedų karių žuvo jau tada, kai nepajėgė gintis, t. y. jiems nebuvo leista pasiduoti. Karalius dėl tokios nepagarbos žuvusiems kariams supyko, kaip rašyta, „ėmė griežti dantį ant visos Lietuvos“.
Karolis XII įsakė perlaidoti žuvusiuosius garbingai, parinko nauja laidojimo vietą – Nemuno krantą. Žuvusiųjų kūnai buvo suvynioti į drobules. Iškilmingose perlaidojimo apeigose dalyvavo visi čia buvę švedų generolai. Apie senąją karių palaidojimo vietą Karolis XII sakė, kad jie neva sąmoningai užkasti prie miško ir negiliai, kad kokie nors žvėrys, pvz., lokiai, naktį žuvusiųjų palaikus galėtų išsikasti. O tada po miškus ir laukus išmėtyti švedų karių kaulai bylotų apie Švedijos pažeminimą.
Švedų kerštas darsūniškiams
Prieš išžygiuodamas iš Darsūniškio karalius liepė surengti kratas gyventojų namuose. Rasta daug švedų karių aprangos detalių – pirštinių, apsiaustų ir kitko. Karolis XII manė, kad Darsūniškio gyventojai apiplėšė žuvusius švedų karius – marodieriavo. Supykęs jaunasis valdovas įsakė miestelį nubausti.
“
Karolis XII manė, kad Darsūniškio gyventojai apiplėšė žuvusius švedų karius – marodieriavo.
Balandžio 21 (11) d., kai pagrindinės švedų pajėgos iš Darsūniškio išžygiavo, specialiai tam paskirti šeši švedų kariai padegė miestelį ir prižiūrėjo, kad visi pastatai sudegtų. Taip buvo sudeginti „naujutėlaičiai mediniai dvaro rūmai“, kuriuose dvi naktis nakvojo Švedijos karalius, „klebonija, klojimas ir visas miestelis“. Pasigailėta tik bažnyčios. Gaisro metu žuvo dvi aklos senutės, nepajėgusios išeiti iš padegtos prieglaudos, tais laikais vadintos špitole, pastato. Švedai sušaudė valdos administratorių (ūkvedį) Mikulskį, nes tardymo metu paaiškėjo, kad būtent jis padėjo Mykolui Servacijui Višnioveckiui netikėtai Darsūniškyje užklupti švedų dalinį.
Tragiški Darsūniškio įvykiai tapo ženklu, kad prasidėjęs karas bus negailestingas. Vėlesni 1702–1709 m. įvykiai tai patvirtino – panašus likimas ištiko daugelį ATR kaimų ir miestelių.
Gintautas Sliesoriūnas
Šaltinis: Darsūniškio kautynių ir Karolio XII bausmės Darsūniškio miesteliui aprašymai, Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Rankraščių skyrius, fondas 17, byla 177, l. 320–322, 325 v.
Literatūra: Bronius Dundulis, Švedų feodalų įsiveržimai į Lietuvą XVII–XVIII a., Vilnius, 1977, p. 121–122.
