Karijotaičiai Podolėje, arba Kaip atsirado dinastija dinastijoje

Sėkminga ekvilibristika interesų kryžkelėje

Gedimino sūnus Mykolas Karijotas, kaip ir jo broliai Algirdas ir Kęstutis, turėjo daug sūnų: Jurgį, Aleksandrą, Borisą, Konstantiną, Teodorą, Vasilijų. Jų likimai turbūt mažai skirtųsi nuo gausių XIV a. II p. Gediminaičių kunigaikščių iš šalutinių giminės linijų, jei ne viena aplinkybė. Po sėkmingų kovų prieš totorius, apie XIV a. vid. ne visai žinomomis aplinkybėmis broliams Karijotaičiams (galbūt iš pradžių kartu su tėvu) pavyko įsitvirtinti dabartinės Ukrainos teritorijoje esančioje Podolės žemėje.

Šis turtingas kraštas driekėsi strategiškai svarbioje erdvėje – šiame pasienio regione kirtosi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, Lenkijos ir Vengrijos interesai. Karijotaičiai vykusiai pasinaudojo situacija: balansuodami tarp LDK, Lenkijos ir Vengrijos, jie kurį laiką kaip šeimininkai įsitvirtino Podolėje ir paliko ryškius pėdsakus regiono istorinėje savimonėje. Jų akiratį išplėtė ir politines bei socialines iniciatyvas paskatino kontaktai su Vengrijos karaliaus Liudviko iš Anžu dinastijos dvaru. Iš Prancūzijos kilusi ir per Siciliją į Vengriją (o vėliau trumpam ir į Lenkiją) atėjusi Anžu dinastija Vengrijoje sustiprino monarcho valdžią ir pradėjo reformas, kurios darė įtaką kaimyninėms valstybėms. Turbūt vengriškų pavyzdžių paveikti Karijotaičiai pradėjo Podolės apgyvendinimą, kvietė krašte įsikurti ne tik stačiatikius ir katalikus, bet ir kitų krikščioniškų konfesijų gyventojus (pvz., Kamenece apsigyveno armėnų bendruomenė).

“

Karijotaičiai vykusiai pasinaudojo situacija: balansuodami tarp LDK, Lenkijos ir Vengrijos, jie kurį laiką kaip šeimininkai įsitvirtino Podolėje ir paliko ryškius pėdsakus regiono istorinėje savimonėje.

Jie statė naujo tipo mūrines pilis (Kamenecas, Bakota, Červonogradas, Smotričius), pirmieji iš lietuvių kunigaikščių steigė miestų savivaldą vokiečių teisės pagrindu (1374 m. suteikta privilegija Kamenecui). Savo pagrindiniuose miestuose jie fundavo stačiatikių cerkves ir katalikų dominikonų vienuolynus. Veikiausiai Liudviko ir Lenkijos karaliaus Kazimiero dvarų įtakoti Karijotaičiai pirmieji tarp Gediminaičių pradėjo kurti institucinio dvaro organizaciją su pareigybėmis (taurininkas, raštininkas, dvarionys) ir kanceliarija (išliko dokumentai lotynų ir rusėnų kalbomis). Kameneco, Smotričiaus, Červonogrado pilims vadovavo paskirti vaivados. Karijotaičių dokumentuose sutinkami vietos bajorų vardai rodo, kad jiems tarnavo rusėnų, lenkų, čekų kilmės riteriai.

Broliškas Podolės valdymas

Broliai Karijotaičiai buvo skirtingo amžiaus, todėl gerai matyti, kaip jie palaipsniui įsitraukdavo į valdžios struktūrą. Neretai dokumentuose pasirodo brolių „poros“, o tai liudija apie „diarchinį“ valdymo pobūdį, kai aukščiausią valdžią vienu metu dalindavosi du broliai. 

“

Dinastinę ir valdžios savimonę atskleidžia vartotas titulas – „Podolės žemės kunigaikščiai, tėvonys ir hospodariai“.

Vyriausias brolis Jurgis Karijotaitis 1352 m. drauge su kitais Lietuvos kunigaikščiais minimas sutarties su Lenkija dokumente, tačiau jau po dešimtmečio jis kaip „Lietuvos kunigaikštis“ tarnavo Lenkijos karaliui Kazimierui Didžiajam. Su broliu Aleksandru liudijo ir 1366 m. Lenkijos ir Lietuvos sutartyje, tik šįkart Lenkijos karaliaus pusėje. Jurgis ir Aleksandras titulavosi Podolės valdovais, o po vasalinės priesaikos Kazimierui iš esmės pakeitė šios teritorijos pavaldumą.

Tokiu būdu keitėsi ne tik teritorinė Podolės priklausomybė. Gediminaičių giminės viduje radosi nauja Karijotaičių dinastija. Dinastinę ir valdžios savimonę atskleidžia vartotas titulas – „Podolės žemės kunigaikščiai, tėvonys ir hospodariai“. Kaip tikri dinastai jie regiono mastu vykdė dinastinių vedybų politiką: Teodoras vedė Valakijos vaivados dukterį, o jų sesuo Anastazija ištekėjo už Moldovos hospodariaus Romano. O Jurgis net trumpai buvo Moldovos valdovu. Išlikęs Aleksandro Karijotaičio antspaudas, vaizduojantis slibiną nugalintį šv. Jurgį, liudija šio į katalikybę perėjusio kunigaikščio riterišką savivoką. 1377 metų pabaigoje jis net kreipėsi į popiežių, siekdamas surengti kryžiaus žygį prieš totorius. Tačiau šis antspaudas ženklina ir kitą dalyką. Savarankiško antspaudo ženklo (herbo) naudojimas rodė norą ikonografiškai pabrėžti atskirumą nuo viešpataujančių Algirdo ir Kęstučio šeimos kunigaikščių.

Atskilusi giminės šaka atgal nebeprigijo

1377 m. Vengrijos ir Lenkijos karalius Liudvikas tvirtino, kad jam tarnauti perėjo Podolės kunigaikščiai Aleksandras ir Borisas Karijotaičiai, kurie „Podolės kunigaikštystę su 11 pilių prijungė prie Vengrijos karalystės karūnos ir jas iš tos karalystės karūnos atgal gavo kaip feodą“. Šios leninės priklausomybės (kartu ir savarankiškumo Podorėje) ženklas buvo Konstantino Karijotaičio kaldintos monetos, kurių averse vaizduotas Karijotaičių šv. Jurgis, o reverse – Liudviko Anžu dinastijos herbas. Dar po kelerių metų Karijotaičiai Kamenece steigė katalikų vyskupiją, turėjusią tapti Vengrijos bažnytinės provincijos dalimi.

“

Karijotaičiams mirus, užgeso Gediminaičių šaka, galėjusi tapti nauja dinastija Vidurio Rytų Europos pakraštyje.

Tik po vyriškos lyties palikuonių nepalikusio Vengrijos ir Lenkijos karaliaus Liudviko Anžu mirties 1382 m. savojo senjoro netekę Karijotaičiai grįžo atgal į giminaičių, šįkart į Lietuvos didžiojo kunigaikščio Jogailos, tarnybą. Siekį integruotis valdančioje giminėje liudijo herbo pakeitimas – apie 1388 m. Karijotaičiai vietoj ankstesnio šv. Jurgio antspaudavo su „gediminaitišku“ Vyčio herbu. Bet jų lojalumas kėlė abejones, todėl bendromis Jogailos ir Vytauto pastangomis apie 1394 m. Karijotaičiai buvo galutinai pašalinti iš Podolės. Prieglobstį jie vėl rado Vengrijoje, kur naujasis Vengrijos karalius Zigmantas Liuksemburgietis suteikė Teodorui ir Vasilijui Karijotaičiams valdas savo karalystės pasienyje. Karijotaičiams mirus, užgeso Gediminaičių šaka, galėjusi tapti nauja dinastija Vidurio Rytų Europos pakraštyje.

Rimvydas Petrauskas