Ką sėdavo ir pjaudavo žemdirbiai XIII–XIV amžiuje
Įdomybė
Juodos duonos skonis pažįstamas ir šių dienų lietuviams, ir XIII a. Maišiagalos rugių augintojams. Tarp archeologų sklinda linksma istorija, kaip vienas studentas kyštelėjo parduotuvėje pirktos ir apdegintos duonos gabalėlį į kultūrinį sluoksnį. Aptikus radinį, tyrimų vadovės džiaugsmas buvo toks didis, kad studentui kloti tiesą pritrūko drąsos…
Daugelis metinio ciklo lietuviškų švenčių yra susietos su žemės ūkio sezoniniais darbais, jų pradžia ir pabaiga. Juos atspindi ir kai kurių mėnesių pavadinimai – rugpjūtis, rugsėjis, spalis. Tai liudija žemdirbystę baltiškuose kraštuose buvus esminiu, bendruomenę maitinančiu verslu. Žemdirbystės mastus mena Vokiečių ordinų kronikos. Pasėlių ir grūdų atsargų naikinimas Lietuvos pasienyje buvo vienas kovos su nepalaužiamais pagonimis būdų. Vos du kiemus turinčiame jotvingių kaime Danilo Romanovičiaus rusų kariuomenė aptiko tiek grūdų, kad visiems užteko, o likusius teko sudeginti. Tačiau tai nereiškia, kad duona buvo kasdieninė. Iš pažiūros lyg ir klestinčią žemdirbystę reikia vertinti atsargiai. Tuomet šiuose kraštuose nebūta jokio rimtesnio, masiškiau auginto šakniavaisių pakaitalo, pvz., bulvių. O javų pasėlius dažnai sunaikindavo sausros, liūtys, kitos negandos. Tai sukeldavo periodiškai pasikartojančius badmečius. Anksčiau javų nestokoję jotvingiai per 1279 m. ištikusį badmetį jau patys prašė kunigaikštį Vladimirą parduoti rugių, siūlydami vaško, kailių ir sidabro.
Valstybės priešaušriu datuojamuose kultūriniuose gyvenviečių sluoksniuose archeologai aptinka žymiai tobulesnių žemės apdirbimo ir derliaus nuėmimo įrankių. Paplitęs šiandieninį primenantis plačiaašmenis kirvis leido lengviau mišką paversti ariamais laukais. Archajiškų formų arklą pakeitė dvidantė, geležiniais noragais kaustyta žagrė. Beje, XIII a. lietuviai žemę jau matuodavo ploto matu – „žemės žagrė“. Tuomet Rytų Lietuvoje išplito dideli šiandieninius primenantys dalgiai, juos Baltarusijoje ir dabar „litovkomis“ vadina. Pjautuvai taip pat įgavo iki mūsų dienų nepakitusias formas. Grūdus jau malė našiomis sukamosiomis, o ne trinamosiomis girnomis.
Juodos duonos kriaukšlės kelionė laiku
Kokius augalus tuomet augindavo, sužinome iš archeologinių kasinėjimų metu aptiktų grūdų ir kultūriniuose sluoksniuose esančių žiedadulkių bei sėklų paleobotaninių tyrimų. Vien Maišiagalos piliakalnyje, XIII–XIV a. sluoksnyje, rasta apie 150 kg grūdų, tarp kurių buvo apie 20 varpinių ir ankštinių kultūrų rūšių bei porūšių. Aptikta žieminių ir vasarinių rugių, rasta dviejų rūšių kviečių, miežių, avižų, sorų grūdų. Rasta ir, kaip manoma, ankstyviausių Lietuvoje grikių grūdų.
“
Taigi XIV a. Lietuvoje augintos beveik visos šiandien žinomos grūdinės kultūros, svarbiausi buvo rugiai.
Didelę Maišiagalos piliakalnį palikusios bendruomenės augintų kultūrų dalį sudarė įvairūs ankštiniai augalai – valgomieji lęšiai, vikiai, žirniai, pupos. Valgomasis lęšis (kaip ir grikiai) tuomet labiau buvo būdingi rytų kultūroms ir čia aptikti pirmą kartą. Taigi XIV a. Lietuvoje augintos beveik visos šiandien žinomos grūdinės kultūros, svarbiausi buvo rugiai. Jų aptikta visuose plačiau Lietuvoje tyrinėtuose XIII–XIV a. paminkluose. LDK miestuose rugiai taip pat dominavo. Volkovysko XI–XII a. sluoksniuose jų randama 89–96% tarp visų augintų javų, XII–XIII a. Gardine – net iki 98 %. Tai liudija pažangią žemdirbystės sistemą – praktikuotą sėjomainą. Beje, Maišiagalos piliakalnyje rastas ir ruginės duonos gabalėlis. Tačiau tarp archeologų sklinda linksma istorija, kaip vienas studentas kyštelėjo parduotuvėje pirktos ir apdegintos duonos kriaukšlę į kultūrinį sluoksnį. Aptikus radinį, tyrimų vadovės džiaugsmas buvo toks didis, kad studentui kloti tiesą tiesiog pritrūko drąsos…
Populiariausia „daržovė“ – kanapė
Įdomių rezultatų suteikė žiedadulkių, surastų kultūrinių sluoksnių mėginiuose, tyrimai. Kernavės žemutiniame mieste bendra kultūrinių augalų žiedadulkių suma sudarė 40% viso žiedadulkių kiekio, o piktžolėms skirtinų žiedadulkių aptikta mažai. Nedaug piktžolių priemaišų rasta ir Maišiagalos piliakalnyje, Vilniaus mieste imtuose mėginiuose. Nedidelis piktžolių žiedadulkių ir sėklų kiekis rodo aukštą išplėtotos žemdirbystės lygį, dirbami laukai buvo gerai prižiūrimi ir „švarūs“. Kernavės žemutiniame mieste aptikta ir kanapių žiedadulkių. Kanapių auginimą liudija archeologų aptiktos iš jų pluošto vytos kanapinės virvės.
Pasak palinologinių tyrimų autorių, daržų Pajautos slėnyje Kernavėje nebuvo arba jie užėmė nedidelį plotą. Daržuose augintų kultūrų tuomet žinota nedaug, ypač tai pasakytina apie daržoves. Petro Dusburgiečio kronikoje rašoma, jog prūsai, pamatę kopūstus valgančius Vokiečių ordino brolius, lygino juos su arkliais ir mulais, ėdančiais žolę.
“
Spėjama, kad daržuose galėjo būti augintos ne tik daržovės, bet ir kanapės, linai, ankštinės kultūros – žirniai, pupos, lęšiai, taip pat aliejiniai augalai – kanapės, baltosios garstyčios (viena sėkla aptikta Maišiagalos piliakalnyje).
Tačiau ropių sėklų aptikta žiemgalių žemėje, XIII a. datuojamame Tervetės piliakalnio (Latvija) kultūriniame sluoksnyje. Tikėtina, kad ropės augintos ir Lietuvos teritorijoje. Su daržininkyste paprastai siejami archeologų aptinkami geležiniai kapliai. Beje, jie būdavo dedami į žiemgalių moterų kapus greta kitų įkapių. Spėjama, kad daržuose galėjo būti augintos ne tik daržovės, bet ir kanapės, linai, ankštinės kultūros – žirniai, pupos, lęšiai, taip pat aliejiniai augalai – kanapės, baltosios garstyčios (viena sėkla aptikta Maišiagalos piliakalnyje). Tuo metu Vakarų Europos valstybes iš Rytų kraštų jau pasiekė morkos, burokai. Tačiau skonį ir bordo spalvą burokai įgavo (beje, ir morkos oranžinėmis tapo) tik XVII a. ilgo selekcininkų darbo dėka.
Gintautas Vėlius
