Herbų puošyba – kultūrinės ir socialinės propagandos išraiška
Herbų puošybos tendencijas, kaip ir herbo formą ar herbų jungimo principus, diktavo laikotarpis, tuo metu vyraujanti mada ir mentalitetas.
Įdomybė
LDK pasauliečių kilmingųjų herbai dažniausiai būdavo puošiami groteliniais šalmais su Lenkijos ir Lietuvos heraldikai būdingais medalionais, šalmo karūnėle ir trimis ar penkiomis stručio plunksnomis, rečiau – tam tikriems herbams priklausančia šalmo papuošalo figūra ir vienu ar dviem skydininkais. Skydas paprastai būdavo apgaubtas šalmo skraiste, virtusia akanto lapais. Bažnyčios atstovų herbai būdavo puošiami jų bažnytinį rangą atspindinčiais atributais.
LDK pasauliečių kilmingųjų herbai dažniausiai būdavo puošiami groteliniais šalmais su Lenkijos ir Lietuvos heraldikai būdingais medalionais, šalmo karūnėle ir trimis ar penkiomis stručio plunksnomis, rečiau – tam tikriems herbams priklausančia šalmo papuošalo figūra ir vienu ar dviem skydininkais. Skydas paprastai būdavo apgaubtas šalmo skraiste, virtusia akanto lapais. Bažnyčios atstovų herbai būdavo puošiami jų bažnytinį rangą atspindinčiais atributais. Renesanso laikotarpio LDK kilmingųjų heraldikoje vyravo paprastumas, retkarčiais paįvairintas augaliniais ornamentais ir ypač retai pasitaikančiomis kitomis herbų puošybos formomis. Baroko laikotarpiu kilmingųjų heraldikai būdinga ypač gausi puošyba karybos elementais. Tai – bendra kilmingųjų heraldikai būdinga klišė. Norint išskirti ir išanalizuoti kilmingųjų manifestuojamas sociokultūrines idėjas herbų puošyboje, būtina atkreipti dėmesį į herbus, kurių puošybai negalima taikyti klišės termino.
Ypač XVII–XVIII a. pasitaikydavo išimčių, kada kilmingieji nesitenkindavo įprasta herbų puošyba ir stengdavosi ją praturtinti įvairiomis išraiškos priemonėmis. Kilmingieji norėjo pabrėžti savo statusą visuomenėje, didžiuotis giminystės ryšiais su aukšto rango didikais. Ilgainiui herbas tapo ne tik kilmingo žmogaus statusą žyminčiu ženklu, bet ir kultūrinės ir socialinės propagandos priemone, todėl herbų puošyba sudėtingėjo.
Radvilų giminės nuopelnai
Situacija keitėsi XVII a. pr., kai herbų puošyboje atsispindėjo ne tik herbo turėtojo, bet ir jo giminių nuopelnai. Pavyzdys – kardinolo Jurgio Radvilos jungtinis herbas, išspausdintas jam dedikuotame 1603 m. proginiame leidinyje. Ovaliame skyde, gausiai puoštame įvairiomis architektūrinėmis detalėmis ir angeliukų veidais, vaizduojamas erelis, ant kurio krūtinės – ketvirčiuotas ovalus skydas. Pirmajame lauke vaizduojami iš tėvo paveldėti Trys ragai (lenk. Trąby), į antrąjį lauką įdėtas jo motinos Elžbietos Šidloveckos naudotas užriestais galais puslankis su strėle (lenk. Odrowąż), visas apjuostas uroboru (savo uodegą ryjančiu drakonu), į trečiąjį – senelės iš motinos pusės kryžius su pusmėnuliu (lenk. Tarnawa), o ketvirtajame vaizduojama pasaga su trimis kryžiais (lenk. Dąbrowa) – senelės iš tėvo pusės Onos Kiškaitės herbas. Heraldinėje herbo dešinėje matyti dvasininkas, laikantis bažnyčią, po juo – smilkytuvas.
“
Proginiame leidinyje atspausdintoje graviūroje siekta ne tik pabrėžti Jurgio Radvilos aukštą bažnytinį rangą, bet ir atkreipti dėmesį į jo protėvių aukštas pasaulietines pareigybes.
Kairėje herbo pusėje vaizduojamas ginkluotas vyras su šarvais, kaire ranka apkabinęs koloną su korintiniu kapiteliu ir skeptrą, po juo – lankas su strėlėmis. Šios figūros – Katalikų bažnyčios ir kario alegorijos. Abu skydininkai virš skydo iškėlę laiko septynių lapų karūną, kuri yra pasauliečio kilmingojo rango skiriamasis ženklas. Proginiame leidinyje atspausdintoje graviūroje siekta ne tik pabrėžti Jurgio Radvilos aukštą bažnytinį rangą, bet ir atkreipti dėmesį į jo protėvių aukštas pasaulietines pareigybes. Jo tėvas, pirmasis LDK kilmingasis iš Šv. Romos imperatoriaus Karolio V 1547 m. gavęs kunigaikščio titulą, Mikalojus Radvila Juodasis buvo Vilniaus vaivada. Prosenelis Stanislovas Kiška – Lietuvos maršalas, o senelis iš motinos pusės – Krokuvos kaštelionas ir didysis Karūnos kancleris Kristupas Šidloveckis.
Herbinė kilmingųjų sąjunga
Sapiegų herbų puošyba proginiuose leidiniuose – viena turtingiausių tarp LDK kilmingųjų. Nesitenkinama vien baroko laikotarpiui būdinga karine puošyba. Į herbą puošiančių gausų įvairių rūšių ginklų, būgnų, parako statinių ir vėliavų būrį įtalpinamos įvairios insignijos (valdžios institucijų, valdovų, aukštų pareigūnų, aukštos visuomeninės padėties, luomo ženklai) ir kiti su tam tikromis pareigybėmis susiję atributai.
Kazimiero Sapiegos ir Karolinos Radvilaitės vedyboms 1727 m. buvo išleisti net keli vestuvių epitalamijai (panegirinio pobūdžio kūriniai). Juose įdėtos jaunavedžių jungtinių herbų graviūros. Visuose epitalamijuose šie herbai yra vienodi: vaizduojamas dvilaukis skydas, kurio heraldinėje dešinėje sudėti trys tradiciškai Sapiegų giminės naudoti herbai, t. y. trys lelijos, strėlė su dviem kryžmomis ir šarvuota ranka, perverta strėle, o heraldinėje kairėje – Radvilų erelis su Trijų ragų herbu, įdėtu į skydelį ant krūtinės. Virš skydo matome du grotelinius šalmus su Lenkijos ir Lietuvos kilmingųjų heraldikai būdingais medalionais. Virš dešiniojo šalmo uždėta šalmo karūnėlė, o šalmo papuošale – lapinas.
“
Nė vienas Sapiegų atstovas nebuvo nei popiežius, nei imperatorius, tačiau tokiu būdu manifestuojami itin artimi ryšiai su kitų Europos šalių monarchais ir parodoma, kad Sapiegų giminėje buvo daug aukšto rango bažnytinių ir pasaulietinių dignitorių.
Ant kairiojo šalmo uždėta kunigaikštiška kepurė. Taip pabrėžiamas Radvilų turėtas kunigaikštiškas statusas, kokio neturėjo Sapiegos. Dviejuose Kazimiero Sapiegos ir Karolinos Radvilaitės vedyboms skirtuose proginiuose leidiniuose yra toks pats aukščiau aprašytas jaunųjų jungtinis herbas, tačiau jis skiriasi tuo, jog iš apačios skydą juosia du gausybės ragai, iš kurių pilasi įvairios aukšto rango insignijos ir kiti atributai: karūna, kuri gali būti traktuojama kaip bajoriška arba kaip grafo karūna, popiežiaus tiara, dvasininkų naudota plačiabrylė skrybėlė, vadinama galeru, vyskupo mitra, valdžios obuolys, skeptras, etmono insignija – bulava, signetinis žiedas su Lapino herbu, kunigaikštiška kepurė, skrynutė, kuri gali būti aliuzija į kanclerio pareigybę (tokiose dėžutėse kancleriai laikydavo antspaudus) ir imperatoriška karūna. Nė vienas Sapiegų atstovas nebuvo nei popiežius, nei imperatorius, tačiau tokiu būdu manifestuojami itin artimi ryšiai su kitų Europos šalių monarchais ir parodoma, kad Sapiegų giminėje buvo daug aukšto rango bažnytinių ir pasaulietinių dignitorių.
Norėdami herbų puošyba demonstruoti savo ir savo protėvių nuopelnus ir rangą, kitų LDK diduomenės giminių atstovai laikėsi panašaus principo, kuris garantavo ne tik puikų akį traukiantį ikonografinį herbo vaizdą, bet ir buvo statuto manifestavimo išraiška.
Agnė Railaitė
