1514 m. Oršos mūšis – Europoje nuskambėjusi LDK ir Lenkijos ginklo pergalė
1514 m. rugsėjo 8 d. laukuose prie Oršos (Vitebsko žemėse, dab. Baltarusija) įvyko viena didžiausių batalijų tuometinėje Europoje – LDK kariuomenės mūšis su maskvėnais. Lietuvos kariuomenė, sustiprinta algininkų ir savanorių dalinių iš Lenkijos, vadovaujama LDK didžiojo etmono Konstantino Ostrogiškio, sutriuškino Maskvos Didžiosios Kunigaikštystės karius (šiems vadovavo kunigaikštis Ivanas Čeliadninas). Tai buvo viena didžiausių LDK karinių pergalių prieš Maskvą, keitusi karo su šiuo priešininku eigą. Dar svarbesnės buvo šios pergalės pasekmės. LDK gavo atokvėpio laikotarpį, per kurį buvo sukurtas I Lietuvos Statutas, pastatyti renesansiniai Vilniaus valdovų rūmai. Lietuva tapo pajėgi priimti Renesanso kultūrinio sąjūdžio ir Reformacijos idėjas. Oršos pergalės dėka pasikeitė politinė ir tarptautinė LDK (kartu ir Lenkijos) padėtis, buvo suardyta Habsburgų kurta plati koalicija prieš tuo metu Vidurio ir Rytų Europoje įsitvirtinusius Jogailaičius.
Tendencinga istorinė aritmetika
Mūšio priešistorė nebuvo palanki Lietuvai. 1492 metais po Kazimiero Jogailaičio mirties baigėsi trumpas LDK ir MDK santykių stabilizacijos etapas. Išsilaisvinusi iš totorių valdžios ir sustiprėjusi rytų kaimynė pradėjo su pertraukomis daugiau kaip pusantro šimto metų trukusią ekspansiją į Lietuvos žemes. XVI amžiaus pr. LDK su Maskva teko susikauti penkiuose karuose, iš kurių tik vadinamą Starodubo karą (1534–1537) inicijavo Lietuva.
“
Šis mūšis buvo vienas didžiausių to meto istorijoje.
Nuo 1492 m. iki 1512 m. vykusio ketvirtojo karo prieš maskvėnus metu LDK neteko nemažo ruožo rytinių savo žemių: Viazmos, Černigovo–Severėnų, buvo nuniokotos pasienio teritorijos. Šv. Romos imperijos imperatorius Maksimilijonas Habsburgas tuo metu būrė prieš Jogailaičius nukreiptą koaliciją, į kurią siekė įtraukti ir Maskvos valdovą Vasilijų III. Padėtis ypač pasunkėjo 1514 m. liepą, kai maskvėnai užėmė Smolenską ir rengėsi žygiuoti gilyn į Lietuvą.
Įsitvirtinęs Smolenske, Maskvos didysis kunigaikštis Vasilijus III sujungė savo pajėgas ir pasiuntė jas Oršos pilies link (Vilniaus kryptimi). Žygimantas Senasis iš Vilniaus su kariuomene išvyko į Borisovą (prie Minsko) prie Berezinos upės pasitikti priešo. Čia palikęs dalį karių, likusią kariuomenę LDK valdovas irgi pasiuntė Oršos link.
Kiek tuo metu kiekviena pusė turėjo kovotojų, dar ir šiandien istorikai nesutaria. Ilgą laiką buvo teigiama, kad mūšyje dalyvavo 80 tūkst. maskvėnų karių ir apie 30–35 tūkst. LDK ir Lenkijos karių. Pastaruoju metu šiuos skaičius kritikuoja Rusijos istorikai. Jie linkę sumažinti savo karių skaičių iki 40–45 tūkstančių. Remiantis kitais skaičiavimais (pvz., karo istoriko A. N. Lobino), maskvėnai savo gretose galėjo turėti daugiausiai 13–15 tūkst. karių, tuo tarpu LDK skaitlingumu prilygo jiems ar net juos viršijo: į karo lauką buvo pasiųsta 14–16 tūkst. vyrų, o Borisovo pilyje prie Žygimanto Senojo pasiliko dar 4 000 karių. Taigi mūšio statistika iki šiol nėra aiški ir svyruoja nuo 115 tūkst. karių, susikovusių abiejose pusėse, iki beveik 40 tūkstančių. Šis mūšis buvo vienas didžiausių to meto istorijoje.
Lietuvių atsitraukimo manevras
Pirmą kartą LDK kariai su priešu susidūrė, kai kėlėsi per Berezinos upę ir sumušė avangardinius maskvėnų pulkus. Dar sykį susidurta LDK pusei keliantis per Drutės upę, tuomet Jono Sapiegos vadovaujamas lietuvių dalinys nugalėjo tris maskvėnų dalinius. Spaudžiama priešo kariuomenė ėmė trauktis, kunigaikštis Ivanas Čeliadninas bandė pasirinkti patogią vietą lemiamam mūšiui. Persikėlę per Dnieprą, maskvėnai įsitvirtino tarp Oršos ir Dubrovnos. Lemiamos kautynės įvyko rugsėjo 8 d. 5 km į rytus nuo Oršos. Abi kariuomenės išsirikiavo kairiajame Dniepro krante, kiek aukščiau Krapivnos upės. Lietuviai buvo dešiniajame sparne, lenkai – kairiajame, rikiuotės viduryje, sparnuose ir užnugaryje sumaniai buvo paslėptos patrankos.
“
Anot amžininko, „drebėjo dangus, žemė, kalvos, o Maskva krito, nes tokios ugnies neturėjo“.
Pagrindinės maskvėnų pajėgos buvo sukoncentruotos viduryje, nuo jo į abu šonus tęsėsi platūs flangai, turėję apsupti LDK ir Lenkijos karius. Kai abi pusės pasirengė mūšiui, pagal to meto tradicijas į lauką vienos ir kitos pusės narsuoliai kvietė kautis ginkluotus savo priešininkus. Nugalėtojui tekdavo priešininko ginklai ir žirgas. Skirtingai nei ankstesnėse riterių dvikovose, šie susirėmimai nelėmė mūšio baigties ir priminė nedidelių priešininkų būrelių kovas, kurių metu abi pusės tikrinosi pajėgumą. Tokios kovos vyko iki vidurdienio.
Tuomet pirmąją ataką pradėjo maskvėnai. I. Čeliadninas, matydamas savo kariuomenės persvarą, siekė LDK karius apeiti iš užnugario, tačiau jo pasiųsti du ypatingi būriai buvo atremti. LDK didžiajam etmonui įsakius, lietuvių pajėgos suardė maskvėnų rikiuotę, panaudojo apgaulingą atsitraukimo manevrą. Juo patikėję, maskvėnai įnirtingai ėmė vytis lietuvius, bet iš tiesų buvo privilioti prie užmaskuotų patrankų. Anot amžininko, „drebėjo dangus, žemė, kalvos, o Maskva krito, nes tokios ugnies neturėjo“. Tuomet lenkų daliniai puolė likusią maskvėnų kariuomenę, o sugrįžę lietuvių daliniai apsupo priešo flangus. I. Čeliadnino vadovaujamos kariuomenės likučiai supanikavo ir pradėjo atsitraukimą, virtusį bėgimu.
Įdomybė
Prieš susikaunant 1514 m. Oršos mūšyje, kariuomenėms išsirikiavus, pagal to meto tradicijas į lauką vienos ir kitos pusės narsuoliai kvietė kautis ginkluotus savo priešininkus. Nugalėtojui tekdavo priešininko ginklai ir žirgas. Skirtingai nei ankstesnėse riterių dvikovose, šie susirėmimai nelėmė mūšio baigties ir priminė nedidelių priešininkų būrelių kovas, kurių metu abi pusės tikrinosi pajėgumą.
Europoje nuskambėjęs K. Ostrogiškio triumfas
Maskvėnų nuostoliai buvo didžiuliai. Mūšyje žuvo nuo kelių iki keliolikos tūkstančių karių, nemažai jų kartu su žirgais paskendo pelkėse, Krapivnos upėje. Keli tūkstančiai maskvėnų paimta į nelaisvę. Pats Maskvos karo vadas dar kurį laiką kovėsi toliau. Spaudžiant lenkams ir Jurgio Radvilos vadovaujamiems kazokų raitelių daliniams, jam taip pat teko bėgti. I. Čeliadninas kartu su kitais aukštais maskvėnų karo vadais, 8 vaivadomis buvo paimtas į nelaisvę. Vasilijus III atsisakė išpirkti belaisvius, pareiškęs, kad juos laiko mirusiais. Iš tiesų I. Čeliadninas laisvės neatgavo ir mirė 1516 metais. Rugsėjo 9 d. nedidelės išblaškytos maskvėnų grupelės pasislėpė už Smolensko sienų, kur žinios apie pasiektą mūšyje pergalę laukė Vasilijus III. Bet tokios naujienos jis neišgirdo.
“
Karo istorikai vieningai pripažįsta LDK didžiojo etmono K. Ostrogiškio talentą ir jo puikų vadovavimą mūšyje.
Nugalėtojams teko didžiulis karo grobis: šarvai, ginklai, vežimai, žirgai, maskvėnų vežtas turtas – auksas, sidabras, įvairūs dirbiniai. Pasiektos pergalės priežasčių būta nemažai. LDK ir Lenkijos pusei pasisekė, kad maskvėnams vadovavo nepatyręs karvedys. Jam nepavyko koordinuoti visų kariuomenės dalių bendro veikimo, pagrindinės jėgos ilgą laiką buvo neveiklios. Maskvėnai neištyrė mūšio vietovės, tad negalėjo numatyti, kad K. Ostrogiškis apdairiai paslėps slaptą ginklą – dalį pėstininkų, o svarbiausia – artileriją. Karo istorikai vieningai pripažįsta LDK didžiojo etmono K. Ostrogiškio talentą ir jo puikų vadovavimą mūšyje.
Pažymint šią pergalę, Žygimantas Senasis Vilniuje surengė įspūdingas, didžiausių Romos karvedžių vertas triumfo eitynes. Informuoti apie pergalę ir ją išgarsinti pasitelkta gausi korespondencija, sukurta nemažai eiliuotų proginių kūrinių, išspausdintų ne tik Krokuvoje, bet ir Bazelyje, Romoje. Informacija apie įvykį pateko į vokiškus vienkartinius naujienų leidinius. Daugelis šių raštų ir renginių skleidė garsą apie Lietuvą, teikė Europai žinių apie šį katalikybės avanpostą šiaurėje.
Raimonda Ragauskienė
P. Dróżdż, Orsza 1514, Warszawa, 2000.
